Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Regina Katinaitė-Lumpickienė
(aukštaičių uteniškių tarme)

*
kai panarėjai daug kų pakeist
pasrode
kad keliai kaip siūlai susraizgį
a visi jų galai undeny

ak tu razume razumėl
vis da jieškai ka nepametįs
pa raudonu saulas mečiku
ataskriejunčiu tiesiai in tau

*
kad ir baisiai narėtųs
nigdi nesgrųžyk atgalio

neiškadyk pernykščia sniega
vakarykštes denas

pasakyt tai lingva
a kaip išturėt

pažadėjai – patiešijai
netesėjai – negriešijai

viltes akmeniukais žaidi

aštrūs

Mačiutes prisakymai
nedabok ilgai in pilnų menulį
nesvaikyk ne venas žvaigždes
anys vaikšta dungaus keliais
a tu savaisiais aik

nenumink varlas pavasariu apsųlusias
nežvingauk iš svetimas bedas
šitam svieti viskas sugrįš su kaupu
a kaip bus kitam – niekas nežina

*
netropijau nieka
nei pasakyt
nei paduot

vėjas nulauže
šakų
in katras supes ruduo

stoviu be jokias
ažuovejas
in menasienas skadų

teip šalta ir vieniša
šiųnakt
kaip visadu

*
kari kaip kari
gaisri kaip gaisri
tava ne tava
jami ir neši

ir kaks gi čia kryžius
tiktai kryželis
sukaliečyta laika
šukej inšalįs

*
yra akimirka
kai atsistojus pre gyvenima dabes
kiaurai prasmata tava dūšia

stveries minkiausias smilgas
išgyvint
ažtat kad myli

a gal dairais kų čia instumus
pirma savįs
ir nesvarbu kad iš paskas nugrimsi

ir kaip gražiai tu viskų bepaišytum
yra akimirka
katro tavi išduoda

*
pavasaris pa biškį insbegėja
kvapais ūgliais garsais viskuo
kas netgi nenusakama

tik kalgi šiamet teip tyku in soga

kur mana umžinas susiedkas kuosas

kaip pasgendu mažų pedelių
skardon barbenima

ir paukščių taka tiesiai
pra mana lungų

Akmenys
atameni

grait sužinojam kaip sopa
vaikystes keliukus nubrozdintus

kaip na tadu meginam
apeit akmenius

ir kaip apeit nesisake

ir priraike gyvenima
suprast
kad paskutinia vieškelia akmeniukai
tik vėjuj žaidžiuntys tapuolia pūkai


pre pilna menulia
atariši nosines paskutinį mazgelį

čeravoji:

viskų glabiais jemei
viskų ažerais sėmei

neatimk daugiau iš manįs
nei denas
nei žmagaus

neatimk


ir sužinai kad nieka nežinai
ir neturi

išslyda pra pirštus
kaip smėlia sauja

saniai čia nieka jau nebėr
(tik akys vis da mata)

na ilgesia lig umžinybes
puse žungsnia

gal

Valig rugių pakelėm

1
devulis liudinykas

meginau rašyt kaip visi –
iš letuviška

sakau niaugi teip jau durnasna
kad neišeis

nu ir tu tik pamislyk –
nei pinki nei dešim

plūksna vis suka ir suka
tarmes veškelėlin

a tinoj –
kaip žuvis prešistares undenuos

2
davanok man
šių denų žodi
kad rozais kiteip tavi ištariu

davanok man
gimtoji kalba
kad nelaidžiu silsėtis nusanusiam
žodžiui

tvinksi anas man smilkiniuos
mana gyslam plaukia išplaukia
kaip rugiai pakelėm

kožni metai iš nauja

umžinai

Biliakemia Puntukas
Saniai saniai mūsų krašti gyvena milžinai. Anys terp savįs nalatas runges. A tadu buva tokia mada: kožnas milžinas turėja pa sava akmenį – ir kuo akmuo didesnis, tuo ja gaspadorius galingesnis ir razumnasnis.
Kaip ti nutika, kad venam iš milžinų, gyvenusiam Biliakemy, nebelika akmenia. Daboja anas: ut pre Tauragnų milžinas turi Moka akmenį, pre Vasgėlių – kita galiūna akmuo, a pre Anykščių gyvenuntis milžinas visus perspjauna su sava Puntuka akmeniu.
Ir kad ažuvire tadu milžinui kraujas! Mislia – kuo aš prastasnis až kitus, kad sava akmenia neturiu? Nu jau ne! Aisiu par žemį ir susjieškasiu takį kaip Puntukas, a gal da ir didesnį. Parsnešiu sava Biliakemin ir visiem nosį nušluostysiu!
Nieka nelaukįs išeja milžinas akmenia jieškat. Tol ėja, labai tol. Ir va: daboja ir sava akim netiki – guli taks akmuo, kakia anas jieška! Da didesnis! Tai stvėra glabin anas tų akmenį, atsdūsa na sunkuma, ale kų padarysi – nieka gyvenimi nelaimėsi be varga… Neše neše, va jau ir Biliakemis, va jau ir ja kalnalis, in katra akmenį turi užnešt ir visam svietui sava galybį parodyt. Iš ta didelia džiaugsma skubinas visiem pasgirt, tai kad suraks: va, padabokit in mana Biliakemia Puntukų! A čia jam kaip narakiai koja až lauka akmenioka ažkliūva, tai griūdamas anas ir palaide iš runkų sava didįjį akmenį… A akmuo kad davęs visu sunkumu – tai išroz raistelin iki pusas ir sulinda. Ir ta da negana – šiteip nugrimzdamas ti snūduriavusiam velniui vuodegų prispaude. A kad pakila alasas: milžinas rauda iš pykčia ir sarmatas, a velnias niekaip vadegas iš pa akmenia neištraukia – daves daves, rėke, rėke, kol vuodegų nustraukia ir bevuodegis peklan nulakia.
Ir priprata in ta akmenia raista laumes vakarais susėst, preš menulį plaukus džiavint ir undeny in sava šašėlius dabot. Juokias, kumšis, staipas… Ir teip kožnų vakarų. A laumių močia pyksta: nu kas par mergas – rūka duknas neišpurtytas, žlugtas nevelėtas, a anas tik šeliojas!.. Negerai! Pasišaukia ana velnių ir saka: pasimk šitų akmenį ir neškis kur nori, abe mana laumes visiškai nebeklausa, nebėr jakias tvarkas.
A kad apsidžiauge velnias – mislia, nujosiu šitų akmenį pačian peklas dugnan, atkeršysiu aš jam ažu sava nuplaštų vuodegų! Ir kad šoka anas in akmenia, ir viseip puola jį žemyn stumt, tryp, kad tas jau ir išjudėja. Tik čia laumes pribuva ir sava ilgais plaukais akmenį apijuose, apvynioje ir nelaide velniui ją gilyn nusnešt. Teip akmuo ir lika gulėt galvų iškišįs, pakol raistas neišsaka, pakol umžių umžiai nepraja. Būtų ramiai gulėjįs iki šias denas, jeg žmones nepradėjį kumšėt: tai venam baisiai parūpa, kakia anas diduma, kitam nedave ramybes mintis – a mež pa juo lobis paslaptas, tračiam šeip sau nagai panyžta – nu kaks čia akmeniokas – imsma keliuos su susiedais ir iškasma…
Kase kase vyrai, kase kase, pasilsėjį vis kitų dienų sugrįždava ir vėl ažsispyrį kase, kol pamate visų ja didybį. Vienas ir saka: padabokit, žmones, čia gi Biliakemia Puntukas!
Kažna iš kur anas sužinoje akmenia vardų? A gal atspėje?

Laimes akmuo
Žmones visadu narėja būt laimingi ir visadu jieškaja laimes. Ažtat jieškaja, kad niekas nigdi tiksliai pasakyt negalėja, kas yr to laime. Ale vienas taks žmagelis buva baisiai ukvatnas viskų žinot. Ėme anas susiedų klausinėt ape laimį. A tie nežina, kų sakyt: vieni pečiais kraipa, kiti runku numoja, kai kas juokias, a kai kas ir ažpyksta. Tai sumislia žmagelis svietan išeit ir visų praudų sužinot. Aina aina, ale nieka nesustenka. Tai ir klausia kelia: tu daug žinai, tai gal žinai, kas yr laime? Kelias atsdūsa ir atsake: va, kai tava basas kojas pre manįs liečias, kai tu aini, ir aš razam su tavim ainu – tai man ir yr laime. Pamisle pamisle žmagelis ir prakalbina praskrenduntį paukštį: iš aukščiau tau gal geriau matas, kur yr to laime? Paukštis suplasnoja sparnais ir atsake: va, mana laime, kad na žemes galiu atsplėšt, galiu skraidyt ir arčiau saulas pabūt. Pakraipe galvų žmagelis ir nuveja taliau. Pamate anas žmogų, didelį laukų ariuntį ir prakaitų na kaktas braukiuntį. Paklause ir jį, aš šitam krašti laimį yr matįs? A artojas runku mostelaja arima pusan ir atsake: va visa mana laime.
Žmagelis daug svieta apeja, daug pamate, viskų galvon dėjes ir grįždamas nama jau beveik žinoja, kas yr laime. Nu da biškį raikėja aiškuma, tai nutare dungaus paklaust. A dungus, kaip visadu, tylėja. Tai pradėja žmagelis akmeniokus debesys svaidyt, kad jam graičiau atsakytų. Mėte mėte – ale nieka gera nesgava. A vienas taks šposinykas jam ir saka: kų tu čia su akmeniokais prasidedi laimes jieškadamas. Va padabok, guli didelis akmuo – anas visiem laimį ataneša, kas tik jį ažkliuda praidamas.
Nu mislia žmagelis – jag parsnešiu šitų akmenį nama, tai būsma visi laimingi. Ir kad stvėra jį glabin ir visas šnapuodamas iš paskutinia spėka dideliais žungsniais paslaide nama. Jau Biliakemia stagai na kalnalia pasmate, a čia, kur buvus, kur nebuvus, ragana praskrisdama šluotu žmageliui tik brūkšt brūkšt par burnų ir akis, tas runku megina šluotų nubraukt ir akmenį iš glėbia palaide. Akmuo nuredėja ir instaise naujoj vietaj kaip čia par umžių umžius buvįs. Na tadu žmones jį ir pavadina Laimes akmeniu. A ragana, kaip skrida, teip ir nuskrida Pačkėnų pusan. Saka, kad dabar tinoj, Pačkėnų raganų muziejuj, ana pati glauniausia.
Regina Katinaitė-Lumpickienė
Uteniškių tarmi sumintyje ir suraše