Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos Projektas „Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos“

Ir teneužgęsta „Atokių stočių“ žiburys

Vytautas Kazela

Kaip rudeniui atėjus bitės sugrįžta į avilius, taip ir poetai iš visos Lietuvos susirenka į Uteną. Susirenka pasidžiaugti padarytais darbais, publikacijomis literatūrinėje spaudoje, išleistomis knygomis, pelnytais apdovanojimais. Ši šventė dešimtoji.

Prieš dešimt metų sugalvoję išleisti almanachą „Atokios stotys“ net nemanėme, kad jis bus leidžiamas visą dešimtmetį ir ilgainiui taps žinomas visoje Lietuvoje. Leidžiant antrąjį ar trečiąjį almanachą reikėdavo ilgai aiškinti, kas tai per daiktas, o dabar daugiau ar mažiau su literatūra susiję žmonės labai gerai žino, kas tai yra. Kai šiemet paskambinau į Paryžių Karoliui Baubliui ir pasiūliau publikuoti savo kūrybą almanache, neišgirdau nei klausimų, nei pasvarstymų. Per dešimt metų almanache debiutavo netoli šimto įdomių ir savitų autorių. Regina Katinaitė-Lumpickienė, Petras Panavas, Justas Jasėnas ir Mindaugas Švėgžda kūrybą publikavo visuose almanachuose. Žinant, kad almanache kiekvienas autorius publikuoja po 10 eilėraščių, tai per dešimt metų jie visi parašė po knygą. Apie almanachą buvo rašoma literatūrinėje ir periodinėje spaudoje. Kritikas Ramūnas Čičelis kalbėdamas apie praėjusių metų „Atokių stočių“ almanachą labai tiksliai sudėlioja prasminius taškus: „Tai, kad ne pirmus metus Utenoje, leidykloje „Kamonada“, leidžiamas poezijos almanachas „Atokios stotys“, atidesnio skaitytojo jau nestebina. Ir vis dėlto 2019-ųjų „Atokios stotys“, kaip niekada anksčiau, liudija jau susiformavusį ne Vilniuje kuriamos Lietuvos poezijos diskursą. Daugelis jo dalyvių yra išleidę jau ne tik pirmąsias knygas. Poeto Vytauto Kazielos redaguojamas almanachas sako, kad didžiausios poetinės kūrybos galios šiuo metu yra Kaune ir Aukštaitijoje. „Atokiose stotyse“ nerasime savitikslių poetinių išpažinčių, tačiau labai gausu fenomenologine mąstymo kryptimi einančių autorių. Kitaip sakant, klausimai išlieka nepakitę: savęs suvokimas tikrovėje ir tos tikrovės dėsniai, išsprūstantys tada, kai juos bandoma apibūdinti ne poetine intonacija. Esama čia ir autorių, kurie labai stiprų dėmesį koncentruoja į pasaulio daiktiškumą, į savosios aplinkos atpažįstamus ženklus. Dažniausia tiesa ta, kad realybė labai keičiasi ir vien todėl nepalieka galimybių kalbėti klišėmis ir apie stereotipus. Tiems, kas nėra matę almanacho autorių per renginius ir skaitymus, verčiant „Atokių stočių“ puslapius, nekils sunkumų priskirti vieną ar kitą autorių tam tikrai kartai. Didelis leidinio laimėjimas yra tas, kad skirtingos generacijos čia darniai susikalba ir papildo viena kitą. Ir pagaliau pati svarbiausia „Atokių stočių“ ypatybė yra ta, kad šiais metais į knygą įtraukti autoriai jau nebegvildena vadinamųjų etnografinių temų, kurios žymėtų labai stiprų ryšį su tam tikra atokesne Lietuvos vietove. Dabar svarbesnis tampa poezijos radimasis tarsi iš nieko, iš tuštumos ir kartu iš tokios pilnatvės, kurios aptarinėti net nėra prasmės. Nevilniečiai nei liūdi, nei pučiasi dėl savo atokumo. Jie tiesiog kuria labai gerą poeziją.“ Pasikartosiu sakydamas, kad netgi literatūroje yra dvi Lietuvos. Vilniaus Lietuva ir likusioji. Paprieštarausiu savo kolegai ir šio renginio vedėjui Tomui Vyšniauskui, kuris rašydamas apie šių metų „Atokių stočių“ almanachą paraukė nosį, kad Kaunas priskiriamas kitai – ne Vilniaus Lietuvai. Bet taip jau yra. Net ir Kaunas iš Vilniaus pastebimas tik tada, kada nėra kitos išeities. Ką jau kalbėti apie Uteną, Radviliškį, Jonavą. Tai pripažįsta ir pats Tomas, apibendrindamas šių metų „Atokių stočių“ almanachą: „Teigti, jog visos publikacijos lygiavertės kokybine prasme, būtų per drąsu. Kaip ir teigti, jog egzistuoja kažkokie absoliutūs kokybiniai vertės matai. Apibendrindamas almanacho poetikos foną teigčiau, jog rinkinys nepretenduoja tapti avangardiniu, ribas trinančiu ir sienas griaunančiu gaivalu, tačiau romiai ir nuosekliai pateikia skaitytojui pagrindines poezijos dedamąsias: dėmesį estetikai, daugumos tekstų pretenzijas į gilesnius minties klodus, metaforiškumą, emocinį krūvį, klasikines tematikas (daugeliu atvejų išvengiančias archajiškumo dėmių), stilistikos įvairovę. Žodžiu, turi viską, ko reikia puikiai poezijos Knygai. Derindamas brandžius tekstus su trapiomis, bet išraiškingomis naujų takelių paieškomis „Atokių stočių“ almanachas primena skaitytojui, kad geografija su mentalitetu nebūtinai koreliuoja, o atokumas nereiškia provincialumo. Manau, leidinys (o ir visas „Atokių stočių“ konceptas) nusipelnė ne tik būti pastebėtas, bet ir tapti svariu reiškiniu lietuvių literatūros padangėje. Ten, toli, atokiau, šviečia raidė. Regėjimo įtempti nereikia, kad pamatytum, kaip dygsta poezija.“ Taip. Provincija nėra geografinė sąvoka. Ji slypi smegenyse. Ir gal net ne mūsų, gyvenančių toliau nuo literatūrinių centrų, o būtent juose gyvenančių ir kuriančių žmonių galvose. Jei tu gyveni ne Vilniuje, nelabai kam esi ir įdomus. Išeina lietuvių poezijos antologijos užsienio kalbomis. Ar daug jose autorių, gyvenančių ne Vilniuje? Kažkas gerai yra pastebėjęs, kad visos jos panašios, atstovaujančios vienai krypčiai, vienbalsės ir vienaplanės. Kitaip ir negali būti, nes visose tos pačios pavardės. Yra trisdešimt reprezentacijai skirtų autorių. Bet ar visada jie geriausiai reprezentuoja lietuvių literatūrą. Į tarptautinius festivalius gal ir pakviečiamas vienas kitas autorius iš Kauno, bet, kad į juos išvažiuotų iš Utenos, Panevėžio ar kito miesto, neteko girdėti. Kodėl kalbu apie tai? Ne dėl savęs. Esu jau per senas, kad galėčiau tikėtis ko nors. Kalbu dėl to, kad galvoju ne apie Vilniuje gyvenančius trisdešimtmečius ir keturiasdešimtmečius. Kalbu norėdamas, kad jie nebūtų nustumti į literatūrines paraštes. Per šį dešimtmetį daugelis „Atokių stočių“ autorių išleido savo knygas, o kai kurie net ir ne po vieną. Kas labiausiai įsiminė? Aišku, naujausios. Ievos Rudžianskaitės, Tomo Vyšniausko, Mindaugo Švėgždos, Dovilės Zelčiūtės, Kristinos Bačiulienės, Justo Jasėno. Į Lietuvos rašytojų sąjungą priimtas jau ne vienas „Atokių stočių“ autorius, naujausi – Viktoras Gulbinas ir Ieva Rudžianskaitė. Gal dar šiais metais tapus sąjungos nariu galėsime sveikinti Tomą Vyšniauską, kitais metais Mindaugą Švėgždą ir Justą Jasėną.“ Atokių stočių“ autoriai pelnė ir ne vieną literatūrinę premiją – Ieva Rudžianskaitė už pirmąją poezijos knygą nuskynė Zigmo Gėlės, Agnė Žagrakalytė – Antano Miškinio premiją. Mano paties knyga „Alyvmedžiai“ skaitytojų išrinkta geriausia metų poezijos knyga. Žinau, kad jei šią premiją būtų skyrę ne skaitytojai, o komisija, jos aš būčiau negavęs. Realybė yra realybė. Džiugina tai, kad į penketuką ją atrinko kritikai. Trumpiau tariant, karalystėje viskas keičiasi labai lėtai.

Džiaugiuosi, kad yra ne tik almanachas, bet ir neformalus sambūris. Formalizuoti jo nematau jokio reikalo. Šių metų „Atokių stočių“ almanachą jau galime ramiai dėti šalia „Poezijos pavasario“ ir Druskininkų literatūrinio rudens almanachų. Jis turi savo veidą. Mūsų pagrindinė misija padėti į literatūrą ateiti naujiems žmonėms. Jau ne pirmi metai almanachas sudaromas trijų P principu. Pamatyti, prisiminti, parodyti. Stengiuosi, kad į almanachą patektų bent pora mirusių autorių bei keturi ar penki užsienyje gyvenantys ir kuriantys lietuvių poetai. Džiaugiuosi, kad galėjome bent iš dalies atiduoti savotišką skolą Neringai Dangvydei Macatei. Puiki kritikė, poetė, prozininkė. Visą laiką padėjusi kitiems, tik sau pritrūkusi laiko. Su jos, kaip kritikės, rekomendacijomis ne vienas atėjo ir į Lietuvos rašytojų sąjungą. Jos mirtis – didelė netektis visai lietuvių literatūrai. O dėl mūsų emigrantų noriu pabrėžti viena – jie irgi mūsų literatūros dalis.
Apie „Atokias stotis“, kaip apie savitą lietuvių literatūros reiškinį, pirmasis pradėjo kalbėti Robertas Keturakis. Jo žodžiai buvo pranašingi. Tai iš tiesų reiškinys. Galima apsimesti ir jo nepastebėti. Galima nutylėti. Bet jis jau įrašytas į Lietuvos literatūros istoriją, ir joks, nei baltasis, nei juodasis, metraštininkas jo neištrins.
Almanacho pristatymai įvyko Kaune, Klaipėdoje, Telšiuose, Kelmėje, Druskininkuose, Molėtuose, Švenčionyse, Kupiškyje ir kitur. Šiais metais planuotą almanacho pristatymą Punske dėl visiems suprantamų priežasčių teks atidėti neribotam laikui.
Skeptikams Utenoje noriu pasakyti, kad almanachas reikalingas ir Utenai. Taip, jis orientuotas į visai kitą auditoriją negu krepšinis, bet yra žmonių kuriems to reikia, o savivaldos užduotis ir yra tenkinti visų rajono gyventojų poreikius. O, kad tokių netrūksta, liudija ir toks faktas: šiais metais pirmą kartą Utenos kultūros centras organizavo poetinius ketvirtadienius. Savo kūrybą ir Lietuvos klasiką pristatė Regina Katinaitė-Lumpickienė, Erikas Druskinas, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Audronė Misiukaitė, Arvydas Jurkaitis, Algis Jakštas, Rasa Milerytė ir Vytautas Kaziela bei Utenos kultūros centro skaitovai. Beveik porą mėnesių vykę renginiai pasiteisino. Nebuvo taip, kad į juos susirinktų mažiau kaip 30 poezijos mylėtojų.
Kuo tai naudinga Utenai? Visu pirma tai didelė reklama. Antra, tai šviežias žvilgsnis į miestą. Gyvendami čia to, kas gera, mes nepastebime. Kai atvažiavęs žmogus sako, kad tai puikus miestas, mes net patys nustembame. Puikus miestas, gražiai sutvarkytas. Yra ne tik kur pasivaikščioti, yra kur skaniai pavalgyti, yra kur išeiti, – ne kartą girdėjau iš savo svečių. Dabar vis dažniau kalbama apie kultūros politiką, bet nesugebame net įvardinti savo stiprumų. O stiprumai yra šie: stiprios literatūrinės pajėgos, visoje Europoje žinoma keramika, profesionaliai dirbantis kultūros centras ir istorinis potencialas. Tai keturi stulpai, ant kurių laikosi visa Utenos kultūra.
Du sakiniai apie ateitį. Labai nenorėčiau, kad šis literatūrinis reiškinys užsibaigtų su šiuo jubiliejumi. Jis reikalingas ir autoriams, ir skaitytojams, ir visai lietuvių literatūrai. Mažėja literatūrinės spaudos. Kur ir kaip savo kūrybą parodyti jaunam ne Vilniuje gyvenančiam autoriui? Kai į tą literatūrinę spaudą nepatenka net ir jau žinomi autoriai? Ir tas geras jausmas, tegu ir kartą per metus susitikus. Galimybė pabūti su tokiais pačiais kaip tu labai reikalinga.
Dirbame nuosekliai. Metų pradžioje pradėjo veikti internetinė „Atokių stočių“ svetainė, kuria rūpinasi mano kolegė Rasa Milerytė. Pasitardami, padiskutuodami formuojame ją. Manau, kad einame teisingu keliu, nes per devynetą mėnesių jos sekėjų skaičius jau beveik pasiekė tūkstantį. Nuoseklus ir kryptingas darbas visada duoda teigiamų rezultatų.
O mums visiems noriu palinkėti , kad ne neužgęstų „Atokių stočių“ žiburys. Aš pats, kiek dar leis sveikata, pasiruošęs dirbti toliau. Ypač žiūrėdamas į šį almanachą, kuris iš tikrųjų yra labai stiprus ir savitas.