Vytautas Kazela
2001 m. gegužės 18 d. UNESCO paskelbė pirmuosius devyniolika Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašo punktų. Į šį sąrašą taip pat buvo įtraukta kryždirbystė ir kryžių simbolika. UNESCO pabrėžė, kad kryždirbystė atstovauja Lietuvos kultūrai keturis šimtmečius ir išliko iki XXI a. Kryžiai Lietuvoje buvo statomi ir tuo metu, kai Rusijos imperija (XIX a. II pusėje) ir Tarybų Sąjunga (XX a. 5–8 dešimtmečiais) juos draudė statyti arba nurodinėjo, kiek ir kur statyti. Todėl jau XIX a. pabaigoje šie paminklai greta religinės ir paprotinės reikšmės įgijo ir nacionalinio simbolio statusą. Tradiciniai lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. Tai savotiška amato, meno bei tikėjimo sintezė. Čia jungiasi architektūros, skulptūros, kalvystės bei tapybos elementai. Lietuvos kryždirbiai sugebėjo suderinti krikščionybę bei archajišką gamtos ir žmogaus santykį. Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. Jau nuo XV a. lietuviai statė kryžius norėdami paminėti mirusiuosius, reikšdami pagarbą dvasioms, tikėdamiesi malonės, siekdami padėkoti už suteiktą malonę ar ieškodami apsaugos bei dvasinės ramybės. Šie paminklai – tarsi pagarbos religijai bei gamtai išraiška. Anksčiau žmonės pro kryžių nepraeidavo nenukėlę kepurės arba tiesiog sustodavo pasimelsti, išsipasakoti širdies sopulius ar džiaugsmus. Net okupacijos laikotarpiais, kai kryžių statymas buvo draudžiamas ar ribojamas, kryždirbystė išliko. Šie paminklai įsitvirtino kaip tautinės tapatybės ir vienybės simbolis. Būtų nelogiška, jei, nusprendęs parašyti keletą straipsnių apie žymiausius Utenos krašto kryždirbius, nutylėčiau savo paties santykį su kryžiumi. Prieš penkiolika metų mane užklupo netikėta ir sunki liga. Net gydytojai neteikė pernelyg didelių vilčių. Štai tų dienų dienoraščio ištrauka: „Naktį meldžiuosi. Jam, o gal sau duodu pažadą: jei pasveiksiu, prie namų pastatysiu kryžių. Kodėl kryžių? Nežinau. Dabar pradedu suprasti, kodėl Lietuvoje, o ypač kaimuose, tiek daug kryžių. Juk buvo sunkūs laikai – karas, pokaris, šaudymai, trėmimai, suėmimai. Pagalbos nebuvo iš kur laukti. Iš už Atlanto? Jie tik gražiai kalbėjo, bet neatėjo… Į Rusijos glūdumas dundėjo vagonai su mūsų tautiečiais, o aplinkui sproginėjo granatos, aidėjo šūviai. Kiekvieno miestelio aikštėje – negyvi partizanų kūnai. Kas žmogui liko? Tik tikėjimas. Tik malda į Viešpatį: jei liksiu gyvas, Viešpatie, Tavo garbei pastatysiu kryžių. Kas liko gyvi, tie ir statė. Prie namų, prie kryžkelių.“ Ir aš likau gyvas. Sveikata pamažu stiprėjo, ir aš pradėjau ieškoti kryždirbio, kuris padėtų man ištesėti pažadą. Susitinku su tuo metu kūrybinį pakilimą išgyvenančiu kryždirbiu Pranu Kaziūnu. Papasakoju savo istoriją ir klausiu, ar padarytų kryžių. Meistras kuriam laikui susimąsto, o paskui sako: „Kai toks reikalas, negaliu atsakyti. Bet dabar turiu tiek daug užsakymų! Gal daugiau nei pusmečiui į priekį. Susitinkam po pusmečio – tada gal ką konkrečiau galėsiu pažadėti.“ Laikas bėgo. Ir staiga, 2013 metais, netikėta žinia – mirė kryždirbys Pranas Kaziūnas.
Kryžių statymo paprotys atkeliavo iš gilaus mūsų protėvių tikėjimo ir pagarbos dvasiniam pasauliui. 
Kryždirbys P. Kaziūnas gimė 1947m. spalio 27 d. Šarkiškio kaime, Utenos rajone. P. Kaziūnas kūrė kryžius, koplytstulpius ir kt. Išdrožė per 700 stogastulpių ir kryžių, mažosios skulptūros darbų. Jo darbų yra visoje Lietuvoje. Darbai buvo filmuoti LTV, UNESCO, fotografuoti kryždirbystės leidiniams. 1987 m. dalyvavo medžio drožėjų stovykloje Utenoje kuriant „Vestuvių kalną“, išdrožė skulptūrą „Muzikantas“, tais pačiais metais priimtas į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Dalyvavo kūrybinėse stovyklose Birštone, Anykščiuose, Utenoje, Kaune. 1988 m. sukūrė ir pastatė kryžius ir koplytstulpius Žvėryno bažnyčios šventoriuje Vilniuje, taip pat Vyžuonų, Tauragnų bažnyčių šventoriuose, kapinėse, kaimuose. 1989 m. atkūrė garsųjį Antalgės kryžių. Meistro kūrinių yra JAV, Baltarusijoje. 2004 m. P. Kaziūnui įteikta Utenos rajono meno ir kultūros premija už autentiškus išliekamosios vertės kryžius. 2005 m. suteiktas meno kūrėjo statusas. 2006 m. Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas įteikė padėką už A. ir M. Miškinių literatūrinėje-etnografinėje sodyboje atliktus restauravimo darbus. 2008 m. liaudies meno kūrėjų regioninėje parodoje „Aukso vainikas“ pelnyta I vieta (už kryždirbystę). 2009 m. Telšiuose parodoje „Aukso vainikas“ – III vieta (už kryždirbystę). 2009 m. LR ŽŪM suteikė tautinio paveldo produkto sertifikatą P. Kaziūno memorialiniams paminklams (kryžiams, koplytstulpiams, stogastulpiams), o 2010 m. Kėdainiuose respublikinėje liaudies meno parodoje meistras buvo apdovanotas „Aukso vainiku“. Mirė 2013 m. Utenoje. Nesulaukė jis Zitos Mackevičienės rengiamo jo kūrybos darbų albumo, kuris pasirodė netrukus po jo mirties ir ne tik įamžino garsaus Utenos krašto kryždirbio gyvenimą, bet ir tapo apibendrintu kūrybiniu palikimu ateities kartoms. Pats meistras yra sakęs: „Mano namus Šilinėje taip pat puošia du kryžiai, vienas iš jų – baltas. Balta spalva reiškia nekaltumą ir džiaugsmą. Baltai dažyti kryžiai būdavo statomi tik generolams, popiežiams, vyskupams, na, ir kūdikiams. Pagalvojau, kad ir kryždirbys ne ką prastesnis už juos, todėl ir išdrįsau pasistatyti baltą kryžių.“ Negali prieštarauti dabar jau šviesaus atminimo meistrui – daryti kryžių niekur ir niekas nemoko. Kryždirbystė – tai menas ir amatas nuo Dievo, o tikras kryždirbys – Dievo žmogus. Lietuvos liaudies kultūros specialistė Alė Počiulpaitė, parašiusi daug straipsnių apie kryždirbystę Lietuvoje ir asmeniškai pažinojusi P. Kaziūną, daro išvadą, kad „daugumą Prano Kaziūno kryžių galima apibūdinti kaip ornamentuotus aukštaitiškos tradicijos kryžius, tačiau jų gausumoje esama ir nemažai skirtumų, savotiškų atmainų. Galbūt labiausiai dėmesį traukia pridėtiniais pjaustinėtais ir kiaurapjūviais ornamentais apipinti kryžiai. Jų vertikalę žemiau kryžmos dalija gana stambūs laiptuoti karnizai, ant kurių įkomponuotos nedidelės skulptūrėlės. Į tokią dekoro struktūrą organiškai įsilieja ir gana puošni kryžmos koplytėlė, šio tipo kryžiuose beveik išimtinai dvipusė. Virš jos stogelio, dažniausiai netaisyklingo puslankio pavidalo, įkomponuotas palyginti nemažas segmentinėmis žvaigždėmis, kryželiais, lapeliais ir kitais ornamentais išraižytas skritulys su Pusmėnuliu apačioje ir kryželiu viršuje, greičiausiai simbolizuojantis monstranciją. Kai kurių puošniausių kryžių kryžma dar apjuosiama nimbu su spinduliais arba vien spinduliais, beveik išimtinai sukomponuotais iš tulpės žiedo. Kryžiaus liemens tarpsniai, atidalinti karnizais, dekoruojami vienodai arba kiekvienas tarpsnis vis kitaip. Šitoks puošybos būdas, ornamentų gausa ir ritmas savotiškai primena archajinių aukštaitiškų polifoninių dainų – sutartinių – melodinę struktūrą. Šiandien, kai dyla regioniniai skirtumai, niveliuojasi gyvenimo būdas ir šnekta, tokia akivaizdžiai regioninėmis tradicijomis persunkta Prano Kaziūno kūryba yra neįkainojamai vertinga ir reikšminga“. Šio rašinio pabaigai labiausiai tiktų paties meistro pasakyti žodžiai: „Lietuvą ir kitas šalis puošia per 400 kryžių, koplytstulpių, stogastulpių, kuriuos esu pats sukūręs, atkūręs ar padirbęs. Svarbiausias mano, kaip kryždirbio, tikslas – paskatinti žmones atgailauti ir džiaugtis Dievo gerumu. Kaip dievdirbys, pastatytą kryžių palaiminu tokiais žodžiais: Garbiname tave, Viešpatie, Jėzau Kristau, ir šloviname tave, kad per savo šventą Kryžių atpirkai šį pasaulį.“
