Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Antano Miškinio 115-osioms gimimo metinėms Prisiminimai

JONAS ŠIOŽINYS
Tykus pavakarys Juknėnuose

Juknėnų kaimo parduotuvė, įsikūrusi ar ne Maniušio kamaroje, buvo pustuštė. Raudonskruostė moterėlė pirko saldainius, dvejetas pojaunių vyrukų ėjo durų link. Su vienu jų pačiame tarpduryje Antanas užsišnekėjo. Jaunutė pardavėja žvilgčiojo į rankinį laikroduką – matyt, baigėsi darbo valandos. Tykiai, kad niekas negirdėtų, pasakiau jai: taip ir taip, Miškinio Antanas… Šimtas metų, kai nebuvome susitikę… Paėmiau ilgutėliu kaklu sauso vyno butelį. – Tai seniai buvai Juknėnuose, Mykolo sūnau? – kilstelėjo vešlūs Antano antakiai. Nespėjau atsakyti, kai parduotuvės duryse pasirodė žvalus vaikinukas languotu šaliku. – Vakarėlis kaime, tai jaunimas ir nerimsta, – Antanas pastatė stiklinaitę. – O mes štai trukdome. – Kad netrukdote, – pardavėja vėl atsirado šalia mūsų. – Man kaip tik įdomu. – Taigi, – tik dabar atsakiau į Antano klausimą. – Juknėnuose jau senokai esu buvęs. Nebe tie laikai, dabar čia „jau svetima jaunystė vaikšto“. Prieš dešimtį metų tai dar pasibastydavau. O dar seniau – beveik kas sekmadienį būdavau vakarėliuose. Juk iš Šiožinių į Juknėnus – vienas kiškio stryktelėjimas. – Tu tik žiūrėk, – tarė Antanas. – Esame beveik kaimynai, į Juknėnus ateidavai dažnai, o pažįstami nebuvome. Kaip čia taip jau išėjo… Tavo eilėraščius apie beržus, šakas nukorusius, kai kada pamatydavau. Kad būtume buvę pažįstami, gal būčiau kai ką pataręs, už kai ką ir pabaręs… Antanas buvo teisus: esu tikras, kad jo patarimai ir pabarimai man tik į naudą būtų išėję. Deja, su Antanu Miškiniu susipažinti man buvo lemta toli gražu ne savo literatūrinio darbo pradžioje. Su jo kūryba, kaip ir su juo pačiu, mano pažintis buvo irgi sunki ir nenuosekli. Apie tai, kad Miškinio Untanas „deda“ eiles, žinojau dar pradinėje mokykloje mokydamasis – Juknėnų vaikai pasakodavo. Eilėraščius mėgau. Maironio „Pavasario balsus“ atmintinai mokėjau. O štai kokias eiles rašo Miškinis – supratimo neturėjau. Mat nei nauji eilėraščių rinkiniai, nei antologijos, nei literatūriniai žurnalai mūsų kaiman neužklysdavo. Pirmą kartą su Miškinio eilėraščiais susidūriau mokydamasis progimnazijoje – į rankas pateko žurnalo „Mūsų dienos“ numeris. Buvo du Miškinio eilėraščiai. Man labai patiko tas, kuris prasidėjo eilutėmis: Ar atmeni, Emilija, Pakluonėje gluosnį tą dvišakį? Antanas, retkarčiais patraukdamas cigaretės dūmą, šnekučiavosi su mūsų pardavėja, lukštenančia saldainį. Abu to paties kaimo gyventojai, taigi šnekučiuotis turėjo apie ką. Nors aš ir klaidžiojau po tolimą praeitį, mano ausį pasiekdavo pokalbio apie vietos kolūkio reikalus nuotrupos. Buvo aišku, kad Antanui rūpi ne tik literatūra, poezija, bet ir kiti reikalai. Minėjo vieną, kitą pavardę, kažką smerkė, kažkuo džiaugėsi. Į Antano ir parduotuvės šeimininkės pokalbį savo dvylekio nekišau. Tiesa, nudaviau, kad atidžiai jų klausausi, tačiau taip nebuvo, kadangi vėl nuklydau į praėjusius laikus… Kažkokiame laikraštyje buvau skaitęs, kad yra išėjusi Antano Miškinio eilėraščių knyga „Balta paukštė“, tačiau ta „paukštė“ negreit į mano rankas pateko. Poetą žinojau tik iš „Mūsų dienose“ išspausdintų posmų. Ir vis tik noras pamatyti savo kaimyną poetą buvo neapsakomas. – Nori pamatyti Miškinį? – kartą šyptelėjo Pikčiūnų Šeduikiokas. – Kai tik bus pas mus vakarėlis – atsirask. Ateina ne tik Miškinis, bet ir Tilvytis. Iš pradžių tai ir jie, kaip ir visi, šoka, dainuoja su jaunimu, bet kai tik įsivaro apie eilėraščiu, apie rašytojus, tai viskas eina pūkais. Įsikarščiuoja, vienas rėžia savo, kitas vėl savo, kartais net už atlapų susikimba. Nusispjaut tada jiems ir į panas, ir į šokius Deja, kiek kartų į Šeduikių vienkiemį buvau nuėjęs – nei Miškinio, nei Tilvyčio ten neužtikau. – Tai va, Mykolo sūnau, – pasakė Antanas. – Baigiau kankinti Vitmeną. Labai įdomus ir labai kietas poetas. Kai išeis iš spaudos, būtinai paskaityk. Tik neskubėdamas, tokius poetus kaip Vitmenas reikia skaityti neskubant. Po truputėlį naujus eilėraščius rašau. Prieš kelias dienas iš Vilniaus buvo atvykęs radijo korespondentas, keletą posmų teko paleisti į eterį. O kaip pats – parašai ką? – Iš rašto duoną valgau, – linktelėjau galvą. – O štai su eilėraščiais užkliuvau už varčios ir nežinau, kada vėl pradėsiu nuo pradžios. Tą akimirką pro parduotuvės langą kažkas pasižiūrėjo. Pažinau – tas pats vaikinas su languotu šaliku. Mūsų mergužėlė jį irgi pastebėjo. – Nieko, suspės, – nuramino mus. – Ir vis tik, mielas Antanai, dar mums nesusipažinus, tave kartą mačiau labai ir labai iš arti, – pasakiau ir apžvelgiau parduotuvę – buvusią valstietišką kamarą, arba, kitaip sakant, seklyčią. Tik ne šitoje, o ten, kaimo gale, Kilbausko seklyčioje, buvo vakarėlis. Tą vasarą ir aš anaiptol jau ne paauglys buvau. Kaip tik tais metais daug rašiau, tad ir mane jau kai kas poetu pavadindavo. Į vakarėlį atėjo ir Antanas Miškinis. Vidutinio ūgio, potamsiais, ne itin vešliais plaukais, tvirto sudėjimo, linksmas. Sveikinosi su pasienyje ant ilgo suolo susėdusiais seniais, kiekvienam vis ką nors pasakydamas, kiekvienam petį patapšnodamas, vieną derlingais ūsais geltonuojantį dėdulę palygino su kažkokiu generolu. Paskum vienmarškinis, paraitotom rankovėm su man šiek tiek pažįstama mergužėle šoko polką. Šoko šauniai, armonikos taktan batų nosimis mikliai pabelsdamas į grindis. Paskum, apsuptas išnašesnių ir į „inteligentus“ taikančių jaunuolių, pasakojo jiems Kauno gyvenimo naujienas, kalbėjo ir apie tai, kaip atrodanti tik ką iš spaudos išėjusi nauja jo eilėraščių knyga „Varnos prie plento“. Tą vakarą su juo susipažinti geresnės progos man nė nebuvo. Reikėjo tik arčiau prieiti prie to juknėniškių būrelio. Kažkas sutrukdė, nepriėjau, o vakarėliui įpusėjus, jis kažkur dingo. O gaila, pamaniau. Tada aš, dvidešimties poezijos garbintojas, su Antano Miškinio poezija buvau jau gana plačiai susipažinęs. Atskirus jo eilėraščius ir eilėraščių ciklus skaičiau periodinėje spaudoje, turėjau įsigijęs poezijos antologiją „Pirmasis dešimtmetis“, kur buvo nemažas Antano Miškinio eilių pluoštas. Kiekvienas eilėraštis mane papirkdavo savo aukštaitiška dvasia, minties aiškumu, virtuoziška forma – netikėtais rimais, išradingomis aliteracijomis. Norėdamas pasigirti, kad ankstyvuosius Antano eilėraščius ir dabar dar puikiai atsimenu, pasisukau į mūsų šeimininkę ir padeklamavau: Turbūt ir austi nebemoki, Kasdien keistesnė vis darais. Prašoksi dalią su berniokais Giliais nedėlių vakarais… – Tai jau gal baigsime? – Antanas pakilo nuo „stalo“. – Baikime, – sutikau. – Va, ir mūsų mergužėlės laukia nesulaukia berniokai, o ir man, kol nesutemę, reikia pasiekti savo Šiožinius. – Kaip gaila, – nuoširdžiai, o gal tik šiaip sau, šypsojosi pardavėja. – Tai šitaip, Mykolo sūnau, – dėdamasis ant galvos kepurę, pasakė Antanas. – Užkliuvai už varčios – ką jau padarysi, o štai kai susigalvosi – o reikia, kad kuo greičiau susigalvotum – nuo tos varčios atsikabinti, pradėk nuo Šiožinių, pradėk nuo Pelėkio ežero. Tos tavo „scenos žvaigždės“, „kinietiškos vazos“, „nakties regėjimai“ – per daug slidus daiktas. Su tokiais ir panašiais arkliukais toli nenuvažiuosi. O juk buvai pradėjęs neblogai – apie beržus, apie audėjas… Kada ir kur tuos žodžius Antanas man buvo pasakęs anksčiau? Prisiminiau: bene prieš penkiolika metų Daugailiuose, kur galų gale kartą kaip reikiant susipažinome. Paskui daug kur tekdavo susitikti: Vajasiškyje, Utenoje, Vilniuje, ir aš tiesiog stebėjausi: kaip su juo – mylimu poetu ir artimu kaimynu – taip ilgai buvau nepažįstamas. Atsisveikinome gale Juknėnų kaimo. Aš pasukau keliu, vedančiu Šiožinių link, o kai paėjęs pasižiūrėjau atgal, vis dar mačiau: stovi Antanas ant kalniuko, kojos tvirtai remiasi į gimtąją žemę, o galva į rudenėjančią padangę.

1975, sausio 31

Antano Miškinio 80-osioms
gimimo metinėms

Eilėraštį drebančiom rankom…
Kai 1982 metų gegužiui puikuojantis Antaną Miškinį aplankiau Vilniaus onkologinėje ligoninėje, kaip nori sakyk, o atrodė prastai: išėjęs iš veido, liesutėlis, giliai įdubusia krūtine… Sėdėjo atremtas į baltutėles pagalves ir rašė man autografą – ateidamas poeto aplankyti, atsinešiau naujausią, tik ką iš spaudos išėjusią jo poezijos knygą „Klevai prie kelio“. Ak, tai buvo jau visai nebe tas Miškinis, su kuriuo dar prieš metus kitus susitikdavau Vilniaus gatvėse ar išvykų į literatūros vakarus metu. O ką kalbėti apie Miškinį, kurį savo paauglystės ar ankstyvosios jaunystės dienomis tai iš toliau, tai iš arčiau smalsiai stebėdavau jo gimtuosiuose Jukinėnuose. Pamatyti poetą, ir kiek galima iš arčiau, stengiausi kiekviena proga. Todėl, kad jo „Balta paukštė“ ir mane viliojo „kalnus nuversti ir marias išbraidyti…“
Šiožinių kaimo gyventojui iki Juknėnų – netoli. Alksnynas, dirbamos žemės sklypas, viena kita sodyba, vėl alksnynas, pieva – ir jau stoviniuoji viename ar kitame kaimo gale. Stoviniuoji ir klausaisi, kurioje pusėje pasigirs armonikos kūkčiojimas – pas Aleksą Maniušį ar pas Kazį Kilbauską…
Antanas ateidavo nuo Antilgės pusės – ten buvo jo tėvų vienkiemis, irgi alksnynuose paskendęs. Niekada neteko matyti, kad į kaimo vakaruškas eitų vienas. Visada aplink jį spiesdavosi „miesto matę“ jo jaunystės draugai, kuo nors iš kitų išsiskirią pagyvenę dėdės… Taip iki sodybos, kur rinkdavosi vakarotojai, „vieškeliu kaip drobė“ ir žingsniuodavo linksma kompanija. Kiek triukšmo, kiek šmaikščių strėlių vienas kito adresu – net alksnynai žvanga! Tačiau kad ir kaip Antano palydovai būtų šmaikštavę, neteko patirti, kad kliudytų jį. Kas drįs! Studentas, mokslo žmogus, šaunios šeimos vaikas, knygą parašęs; paimk kokį žurnalą – Antano eilėraštis, paimk kokį laikraštį – Antano nuotrauka. Kas gi tokį drįstų kibinti? O ir plačių pečių, tvirtos eigasties buvo. Ir dar: kaip ir kiti juknėniškiai, kišenėje žodžio neieškojo. Kitaip reikalai apvirsdavo, kai prie būrio prisijungdavo gaidiškiai – Teofilis Tilvytis ir Pulgis Andriušis.
Tie Miškinių Antanioko negailėdavo. Na ir prasidėdavo kirstynės! Visi trys įraudę, rankomis skeryčiodami, žiūrėk, užsuks į kurį nors kiemą, susės ant prieklėčio, ir kiekvienas įrodinėja savo tiesą, pamiršę ir šokius, ir merginas. Mums, paaugliams, tai būdavo „kinas be pinigų“. Ypač tada, kai vienas kitą imdavo plakti nelabai švankiais dvieiliais ar ketureiliais, ypač tada, kai vienas kitą net už atlapų griebdavo… Kirstynes baigdavo tik išgirdę dainą. Ir Antanas, ir abu gaidiškiai dainas labai mėgo, tad, metę ginčus, tuoj pat prisidėdavo prie dainuojančio jaunimo.
Nors Juknėnuose visi raštingieji žinojo, jog Miškinio Antanas „deda eiles“, bet tas eiles nedaug kas skaitė – nebent į „tiligentus“ pasinešusieji, nebent gimnazijos mokslus einantieji. Tuometinis kaimas tikros poezijos mylėtojų dar beveik neturėjo. Ir senimą, ir jaunimą „Baltos paukštės“ pasirodymo metu buvo pavergęs artimas A. Miškinio bičiulis K. Binkis-Alijošius. Alijošiaus posmai buvo populiarūs ir kaimo vakaruškose. Žiūrėk, kuris nors Kunčiokas, šokdamas polką, kad trinktels batais į grindis, kad šūktels:
Mūs Tamošius atsilošęs,
Žvilga pusgiliais kaliošais!
Net muzikantas pabunda iš snaudulio ir mikliau ima tampyti armonikos dumples.
Garsėjo tada kaimuose ir „Bublički“ – kupletai apie modernią, per Lietuvą keliaujančią gražuolę. Tų kupletų posmai buvo spausdinami ant tokio pat pavadinimo papirosų dėžučių, žadant piniginę premiją tiems rūkoriams, kurie surinks visus posmus. Tad ir girdėdavai, kaip po kiemą besišlaistantys berniokai erzina gimnazistes:
Esu aš mokyta,
Kirpta ir lopyta.
Metų šešiolikos
Jau be kasų…
Kupletai buvo netrumpi – modernioji gražuolė išsipasakoja savo nuotykius, patirtus daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių. Tačiau net ir Juknėnuose vargu ar kas žinojo, jog „Bublički“ – A. Miškinio kūrinys. Šių kupletų autorystė išaiškėjo vos prieš keletą metų. Ir kur – Rašytojų sąjungos klube, dalyvaujant pačiam autoriui. Tačiau autorius nebeatsiminė, kiek tie kupletai, kuriuos jis rašė, tabako fabrikantui užsakius, turėjo posmų. Mano archyve išliko dešimt ketureilių ir priedainis („Bublički“ pirkite, gerai ištirkite ir tada girkite, ir bus gerai…“).
Paskutinį kartą ikikariniuose Juknėnuose Antaną mačiau Kilbausko seklyčioje, jau pasirodžius „Varnoms prie plento“. Svaigią liepos pavakarę atėjo vienmarškinis, aukštai paraitotom rankovėm, be kaklaraiščio. Eidamas palei seklyčios pasienyje pastatytą suolą, sveikinosi su pažįstamais, ilgiau sustodamas prie vieno kito Juknėnų patriarcho, palygindamas jį su kuriuo nors pasaulinio garso žmogumi. Trinktelėjus polkai, tuoj pat įsisuko į šokėjų ratą. Šoko truputį kitaip negu net ir labai įmantrūs kaimo inteligentai – pusbačių nosimis gracingai pakaukšėdamas į grindis.
Šokiams baigiantis, Antanas su savo artimaisiais patraukė į Meidų sodybą – buvo ten pakviestas į svečius. Aš irgi norom būčiau ėjęs, tačiau tą patį vakarą mane paviliojo kita tų pačių Juknėnų sodyba – už Antaną buvau lygiai dešimčia metų jaunesnis… O pas Meidus buvę labai linksma… Daug alaus išgėrę, daug dainų išdainavę. Dabar Juknėnai buvo kitokie, negu „Baltos paukštės“ metais. Antano eilėraščius dažnas ne tik buvo skaitęs, bet kai kuriuos ir atmintinai mokėjo, net dainuoti bandė (eil. „Turbūt ir austi nebemoki…“). Vadinasi, poetas jau buvo pagarsėjęs ir prie vaišių stalo pasakojo apie savo kūrybą, apie būsimą knygą „Ant Ligajo ežero krašto“ (beje, ši knyga išėjo pavadinimu „Keturi miestai“). Vaišindamasis pas Meidus, A. Miškinis užsiminęs ir apie mane. Tuoj pat buvęs ir painformuotas: „toks išstypėlis berniokėlis iš Šiožinių… Nemokytas“.
Ak, visaip Antanui tekdavo grįžti iš pasišokimų. Kartą pavasario rytą pareidamas iš Pikčiūnų, kad būtų tiesiau, bandęs bristi per pievą. Peršlapęs iki kelių. Perbridęs žiūri – ogi pievos savininkas bestovįs. Antanas, žemai nusilenkdamas, ėmęs atsiprašinėti. O savininkas, Strazdo žentas, atsidusęs: „Ui, Antanai, kai tu didelio mokslo žmogus, tai brisk nors ir per rugius!“
Pabandyk tu perbristi rasos prisigėrusių rugių lauką!
Kartais grįždavęs neatitraukdamas akių nuo gimtų laukų peizažo, nematydamas, kur stato koją, kartais ant pakelėje pasitaikančio akmens pasėdėdamas, į upeliuko čiurlenimą įsiklausydamas, dar kartais, apimtas jam būdingos melancholijos, žingsniuodavęs nirtulingai, tarsi skubėdamas kuo greičiau „purvą nuo deimantų atskirti“…
Grįžęs į namus, atsisėsdavo prie lango ir vėl, kaip jaunystėje, „eilėraštį drebančiom rankom…“ Ne sykį prie eilėraščio prasėdėdavo kiaurą dieną. Paskum ruošdavosi į Kauną, kur Binkis, Kossu, Rimydis, kur nuobodulio valandomis kartodavo ankstyvosios jaunystės metais parašytą gražuolei giminaitei Emilijai skirtą eilėraštį:
Kažin ar atmena Emilija
Pakluonėje gluosnį – ten tą dvišakį?
Nieko dabar ir aš nemyliu jau –
Dalia kitu balsu atsišaukė.
Visokiais balsais dalia poetui šūkavo, tačiau kad jis paliktų didžiulį poezijos kraitį – nesukliudė.
1985 metai