Iš atokių stočių: Utenos kultūrinio savitumo paieškos

Aktorius, režisierius Šarūnas Kunickas: „Teatras nėra plataus vartojimo prekė“

Rasa MILERYTĖ.

Praskleiskime uždangą: kas teatre labiausiai žavi uteniškį aktorių, režisierių, Kamerinio teatro įkūrėją Šarūną Kunicką? Kokią prasmę jis mato teatre? Ar aktorystė – sunkus darbas? Menininkas kuria sau ar kitiems? Pasak Š. Kunicko, teatras – tai vieta, kur kiekvienas gali augti, tobulėti, o svarbiausias aktoriaus tikslas – suvirpinti žiūrovo širdį, parodyti gyvenimiškas problemas, apie kurias verta susimąstyti. Pokalbiui susitinkame Šaulių namų pastate įsikūrusiame Kameriniame teatre, kur kadaise veikė Utenos kultūros centras – vietoje, kur Š. Kunickas susipažino su teatru ir atrado savo pašaukimą.

Kiek žinau, teatro aplinkoje sukotės nuo mažų dienų. Labai įdomu, kaip vaiko akimis atrodė teatro gyvenimas, teatro scena. Ir kuo Jus patraukė ši sritis?
Mano mama yra režisierė, tėtis – dailininkas ir lėlių teatro „Zuikis puikis“ įkūrėjas. Šiame pastate anksčiau buvo kultūros namai, nuo mažų dienų aš čia ir sukausi. Čia pažįstu kiekvieną kertelę.
Teatras man visąlaik buvo kažkas stebuklingo, kažkas užburiančio, kažkas tokio, ko galbūt kiti vaikai neturėjo, ko tikrame gyvenime nematai, ko nėra. Teatras ir spektakliai man prilygo stebuklui. Nuolat buvau spektaklių kūrimo procese – su tėčio lėlių teatru ir mamos dramos teatro kolektyvu. Man buvo įdomu, buvo gražu, kaip žmonės, regis, ateina vienokie, o scenoje tampa visai kitokie, kaskart gyvena vis kitus gyvenimus. Tuo metu tai mane labai žavėjo.

Nuo pat vaikystės žinojau, kuo noriu būti. Aišku, paskui gyvenimas sudėliojo savaip, apie 20 metų buvau atitrūkęs nuo teatro, prisiliesdavau nebent netiesiogiai, bet galiausiai grįžau prie savo vaikystės įsivaizdavimo, ką aš galiu šiame gyvenime veikti.
Būti aktoriumi, režisieriumi – ar tai sunkus darbas? Kas jame sunkiausia?
Manau, kad kiekvienas darbas yra sunkus, bet jei dirbi su meile, jei jis tau patinka, nebeatrodo taip sudėtinga. Be abejo, aktoriaus darbas nėra lengvas, kadangi tu turi daug ką perleisti per save ir išgyventi daug ką, ko realiam gyvenime nepatirtum, galbūt net nenorėtum patirti. Tai palieka tam tikrą antspaudą kiekvieno aktoriaus gyvenime, suteikia įvairių patirčių, vieniems gal daugiau teigiamų, kitiems – neigiamų. Yra netgi psichinė liga, kada aktorius taip susitapatina su savo vaidmeniu, jog ilgą laiką negali iš jo išeiti.
Iš kitos pusės – galbūt kada nors gyvenime pakliūsi į tokias situacijas, kurias esi išgyvenęs scenoje, ir tada jau turėsi receptą, kaip elgtis. Mes daug atsakymų sužinom nepriversti to išgyventi realybėje, tai yra geroji aktorystės pusė. Visur yra dvi medalio pusės, todėl vienareikšmiškai atsakyti, ar sunki aktoriaus profesija, nėra lengva.
Kai kuriems atrodo, kad aktoriaus darbas – tik išmokti tekstą ir jį pasakyti. Bet ne teksto pasakyme yra visa prasmė. Tekstas niekam nėra įdomus. Įdomu aktoriaus išgyvenimai, jausmai, vidinės būsenos. Tekstą galime paskaityti knygoje. O ko ateina žiūrovas? Ateina pažiūrėti, kaip aktorius išgyvena tą tekstą. Aktorystė yra darbas, kuriam, kaip kiekvienam darbui, reikia atiduot visą save. Jeigu atiduosi tik truputį, nieko nebus.
Kiek Jums svarbus žmonių įvertinimas, atsiliepimai apie spektaklius? Ar tai pagrindinis kriterijus, kad spektaklis pavyko? Ar yra kažkokie kiti?
Kiekvienas menas egzistuoja dėl kažko. Kiekvienas dailininkas nori, kad į jo paveikslus žiūrėtų ir grožėtųsi. Kiekvienas dainininkas nori, kad jo dainas išgirstų. Lygiai taip pat ir kiekvienas teatras dirba dėl žiūrovo. Aktoriai spektaklius stato žiūrovams, ne sau patiems. Todėl yra svarbu, kaip žiūrovas tave priima, kaip supranta. Supratimas – tai yra kertinis momentas. Kiekvienas spektaklis turi žinutę, kuria nori kažką svarbaus pasakyti. Yra daug meno, kurio mes tiesiog nesuprantam ir tada sakom: čia nieko gero. Nors gal iš tiesų tas kūrėjas, tas menininkas norėjo pasakyti kažką labai svarbaus. Arba tas, kuris priima tavo kūrinį, truputėlį kitaip įsivaizduoja dalykus, apie kuriuos kalbi. Yra daug pasisakymų, kad visų pirma kuriu dėl savęs, o jeigu įvertins, bus labai gerai, bet tai netiesa, tai yra labiau koketavimas su žiūrovu. Kiekvienas kūrėjas nori, kad jį išgirstų, pamatytų ir suprastų.
Menininkas, kurio nesupranta, turėtų nusileisti iki žemesnio lygio ar ugdyti adresatą?
Tikrai neturėtų pataikauti ir nusileisti. Menininkas turėtų pasistengti išugdyti žiūrovą arba apie tuos pačius dalykus pradėti kalbėti aiškesnėmis priemonėmis. Mes žinome labai daug pavyzdžių teatre, kai pataikaujama žiūrovui: kalbama vulgarybės, žiūrovas juokiasi ir aktoriui to užtenka. Bet tai nėra menas, tai kičas. Tai netikrų kūrėjų kelias. Nei Eimuntas Nekrošius, nei Jonas Vaitkus niekada nepataikavo žiūrovams. Jie kūrė tokį meną, tokį pasaulį, tokį teatrą, kokį patys įsivaizdavo. Ir galų gale žiūrovai tai pripažino, įvertino, pradėjo suprasti. O juk pirmi spektakliai nesulaukė didelio susidomėjimo. Vis dar yra žmonių, kuriems šių režisierių teatras neįdomus, nesuprantamas, bet tai visiškai nepakeitė nei Nekrošiaus, nei Vaitkaus požiūrio į teatrą. Nemanau, kad menininkai turėtų pataikauti žiūrovui ir daryti tai, ko žiūrovas nori. Suprantu tuos kūrėjus, kuriems reikia išgyventi šiais sunkiais laikais, bet tada to nereikėtų vadinti menu. Tai yra plataus vartojimo prekė. Nė vienas iš didžiųjų kūrėjų niekada nepataikavo adresatui.
Sakot, kad kiekvienas menininkas neša kažkokią žinutę. Kokios temos Jums svarbios spektakliuose, kokią žinutę norite pasiųsti žiūrovams?
Kiekvienas spektaklis yra savotiška žinutė. Man labai patinka aktoriaus, režisieriaus, teatro pedagogo Valentino Masalskio mintis, kad teatras neturi duoti atsakymų į problemas, jis turi tas problemas iškelti.
Pats geriausias spektaklių įvertinimas, kai susitinki žmones po dviejų–trijų dienų ir jie sako: „Grįžęs namo visą vakarą galvojau apie spektaklį, diskutavom su žmona, ir ryte gerdamas kavą dar galvojau apie tai.“ Tokio rezultato kurdami spektaklius mes ir siekiam. Man labai įstrigo, kai po vieno spektaklio paskambino žmogus ir pasakė, kad jau daug metų nebendravo su tėvu, o po spektaklio jam paskambino ir jie pasikalbėjo. Tai reiškia, kad mes suvirpinom žmogaus širdį, kad mums pavyko perduoti žinutę apie tai, kokie esam svarbūs vieni kitiems ir kaip turime saugoti tarpusavio santykius. Dėl to mes ir lipam į sceną: kad paliestume žiūrovą, suvirpintume jo gelmes.
O temas gvildenam labai įvairias. Visi spektakliai yra apie gyvenimą. Kiekvienąkart apie vis kitą gyvenimo dalelytę. Nėra nė vieno spektaklio, kuris būtų apie viską. Kiekviena istorija yra mažytė gyvenimo mozaikos dalis, ir jei žmogus toje istorijoje įžvelgia paralelių su savo, su artimųjų ar kaimynų gyvenimu, vadinasi, jis susimąstys apie tai, ką pamatė spektaklyje.
Teatras skirtas individualistams ar tai yra komandinis darbas?
Kiekvienas aktorius, mano manymu, visų pirma turi būti stiprus individualiai. Ir tik individualistų dėka komandinio darbo metu gali gimti geras spektaklis.
Teatras yra beveik visų menų sintezė. Mes teatro neįsivaizduojam be muzikos, be scenografijos, dabar jo nebeįsivaizduojam ir be šiuolaikinių vizualizacijų, šiuolaikinės technikos. Ir šokis – neatsiejama teatro dalis. Visa ta sintezė atsiranda komandinio darbo dėka. Teatras – tokia vieta, kur be komandos nepadarysi nieko.
Taip, individualybės teatre labai svarbu. Kaip pavyzdį galime paimti Juozo Miltinio dramos teatrą. Kol buvo asmenybė, kol buvo šitas individualistas, tai buvo pasaulinio lygio teatras. Išėjo žmogus, ir teatras nebėra toks galingas ir didingas.
O kai scenoje susiduria daug tokių stiprių asmenybių, kaip nušlifuoti kampus, kad būtų galima kartu dirbti?
Sunku. Viskas priklauso nuo to, kiek tu pasiryžęs nusišlifuoti dėl bendro tikslo. Kartais būna, kad žiūri spektaklį ir matai, jog vienas aktorius yra aukščiau visų. Ne pačiu vaidmeniu, bet profesionalumu. Tada spektaklis praranda ansambliškumą ir tai nėra gerai. Manau, kad vienas iš sunkesnių režisieriaus uždavinių – suniveliuoti komandą, kad visi būtų tame pačiame lygmenyje. Žinoma, nereikia, kad stipresnis nusileistų iki silpnesnio, atvirkščiai – silpnesni turi pasiekti aukštesnį lygį. Ir tuo pačiu kai kuriems aktoriams reikia perlipti per save, įveikti savo ego, kad pavyktų pasiekti bendrą tikslą.
Kameriniame teatre įkūrėte jaunųjų aktorių mokyklą. Su kuo sunkiau dirbti: su suaugusiaisiais, kurie jau turi patirties, bet taip pat galbūt ir tam tikrų nusistatymų, ar su vaikais, kurie yra kaip molis, kurį nesunku formuoti, bet kurie dar neturi pakankamai patirties ir žinių?
Su suaugusiais truputėlį sunkiau. Ne dėl to, kad jie jau turi susiformavusią pasaulėžiūrą. Esmė tame (kalbant apie būtent mūsų teatrą), kad mes esame mėgėjai, ir kada tu turi laiko šeimai skirti, darbui, kūrybinis procesas tampa sudėtingesnis, atsiranda šiokios tokios įtampos.
Su jaunimu dirbti yra šiek tiek paprasčiau, nes jie truputėlį kitokie negu suaugę. Jie ateina su kitokia pasaulėžiūra, su kitokiu polėkiu. Be abejo, tai, kad gali iš jų „išminkyti“ kažką, irgi yra svarbu. Ne be reikalo prie profesionalių teatrų kurdavosi vaidybos studijos, kur režisieriai galėdavo užsiauginti sau tokių aktorių, kokių jiems reikia.
Man labai smagu, kad tikrai gabūs žmonės atėjo į mūsų mokyklą. Labai kūrybingai su jais dirbam nuo pat rugsėjo. Jau esame parengę pirmuosius spektaklius: su vaikų grupe uteniškiams pristatysim spektaklį „Pertrauka arba vilkas ir trys ožiukai“, o su jaunimo grupe – „Kodėl aš čia esu?“ Spektaklis „Kodėl aš čia esu?“ pasakoja apie itin aktualią problemą – apie vaikus, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių papuola į globos namus. Tikiuosi, kad šis spektaklis jautriai palies žiūrovus.
Bet Utenoje yra tokia bėda, kad tie vaikai ir jaunimas, su kuriais dabar dirbam, pabaigs mokyklas ir išvažiuos studijuoti. Duok Dieve, kad nors vienas iš jų grįžtų atgal į Uteną po studijų ir prisijungtų prie suaugusiųjų trupės. Bet tokia tikimybė – maža. Todėl darbas su jais labiau skirtas praplėsti jų akiratį, o ne išugdyti mūsų pamainą. Ir iš tiesų labai smagu stebėti, kaip jie keičiasi, tampa kitokie, nuo rugsėjo jie žengė labai didelį žingsnį į priekį.
Taip pat smagu matyti, kai suaugęs žmogus peržengia kažkokius savo rėmus, įsitikinimus scenoje. Teatras bet kokio amžiaus žmogų augina, suteikia stimulą augti. Žinoma, tik tada, jei žmogus pats to nori.
Asmeninio albumo nuotr.