Vytautas KAZELA. Nemėgstu draudimų, visokių perteklinių suvaržymų. Tačiau Seimo priimtas Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas buvo išprovokuotas Vilniaus mero veiksmų. Negalima buvo leisti, kad visuomenės supriešinimas pasiektų kritinę ribą. Neabejoju, kad prie šio įstatymo reikės labai greitai sugrįžti, nes jis nėra toks, kad išspręstų šią problemą – gali tik trumpam nuraminti aistras.Vilniui tikrai neužtenka […]
Mūsų gyvenimo spalvos
Kol praeis barbarai
Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus vienasmenis sprendimas paversti valstybinę reikšmę turinčią Lukiškių aikštę viešuoju pliažu ir toliau kelia aistras. Manau, kad geriausiai šį beprecedentį įvykį įvertino Lietuvos pasipriešinimo kovų dalyvis, partizanas, 2020 metais apdovanotas Laisvės premija, sakydamas, kad kai Dievas nori nubausti žmogų, jis atima jam protą. Manu, kad geriausiai šį beprecedentį įvykį įvertino Lietuvos pasipriešinimo […]
Bendrystė
Vytautas Kazela Nebūsiu populiarus ir nesmerksiu jaunimo, susirinkusio Katedros aikštėje protestuoti prieš rasizmą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Visa esmė ta, kad įsiutęs amerikiečių policininkas prismaugė piktybišką nusikaltėlį ir tai padarė ne dėl jo odos spalvos, o dėl jo įžūlumo. O kas būtų buvę, jei juodaodis policininkas būtų nužudęs baltaodį? Kaip tai vadintume, jei baltaodis būtų nužudęs […]
Į Tėvo namus
Kas buvo svarbiausia praėjusią savaitę? Tikrai ne vis labiau įsibėgėjanti Seimo rinkimų kampanija ir net ne tikri ar tariami skandalai, o Tėvo diena. Laimingi tie, kurie sekmadienį galėjo ateiti pas jį, prisiglausti, pajusti jo rankas. Ir visai nesvarbu, kiek tau metų, – tėvas visada tau bus užuovėja, nenusakomas saugumo garantas. Ir nesvarbu, kad jis senas, […]
Grįžimas
Kai šalį, žemyną arba net visą pasaulį supurto nelaimės: karai, pandemijos ar netgi santvarkų virsmas, į paviršių išplaukia šiukšlės. Prisiminkime 1990 metus, kai Lietuvoje galvą pakėlė nusikalstamas pasaulis – reketas, žmonių kankinimai ir žudymai, privatizacijos subtilybės, plėšimai, automobilių vagystės. Prisimenant dar senesnius laikus – po Černobylio atominės elektrinės sprogimo išgirdome naują ar jau gerokai primirštą […]
Į parduotuvę pieno su šeimos gydytojo siuntimu
Mane išvesti iš kantrybės labai sunku, tačiau ir mano kantrybė turi ribas. Taip atsitiko vakar. Nuėjau į vieną dirbtuvėlę. Kaip ir dera, su apsaugine kauke. Pro mane praeinantis dirbtuvėlės darbuotojas, užkliudęs mane pečiu, pasakė: pažiūrėk, kas ant durų užrašyta! Išeinu, skaitau įstatymo ištrauką, kad rizikos amžiaus grupei priklausantiems asmenims lankytis nerekomenduojama. Apie tokius atvejus Vilniuje […]
Žiūrėjimas į veidrodėlį
Seniai gyvenu ir tariausi pažįstąs žmones, o dabar vis dažniau suprantu, kad taip nėra. Iš tikro žmogų varge ar nelaimėje pažinsi. Kasdienybėje visi dėvi kaukes. Šitos kaukės netrukdo su žmogumi suvalgyti pūdą druskos, o jo, tikrojo, taip ir nepamatai. Su daugeliu bendravai, diskutavai, laikei kultūringu žmogumi, o štai dabar skaitai jo pasisakymus feisbuke ir norisi […]
Nelaimingi ir nepatenkinti
Vytautas Kazela Šią savaitės įvykių apžvalgą, kurią dabar skaitote, rašiau praeitą šeštadienį. Kuo ypatinga ši diena, gegužės 9- oji? Rusams ji – pergalės Antrajame pasauliniame kare šventė. Šiais metais šios šalies vadovas Vladimiras Putinas planavo grandiozines iškilmes ir jau iš anksto grasino tiems kitų šalių vadovams, kurie neatvyks į šventę. Bet šventė Maskvoje neįvyko iš […]
Rašykite man laiškus
Vytautas Kazela Nesinorėtų šiuo laiku rašyti apie skaudulius. Žadėjau, kad nieko nekritikuosiu, nereikšiu savo nuomonės ir šito pažado nesilaikysiu tiktai tada, kai reikės apginti savo garbę ir orumą. Šis atvejis kaip tik toks. Todėl kalbėsiu šį kartą apie skundus, kuriuos, nors ir gyvename Nepriklausomoje Lietuvoje, iš įpročio rašo nuskriausta „tarybinė liaudis“. Tiesa, ta liaudis dabar […]
Mylėti save
Vytautas KAZELA. Senstant vis daugiau lieka laiko apmąstymams. Mąstai apie praėjusį gyvenimą: daug ką dabar darytum kitaip. Bet nėra ir nebus antro šanso. Dėl to, kas buvo ne taip, gali tik atgailauti. Vartai ir vartai savo gyvenimo kartoteką. Traukioji stalčiukus, į kuriuos sudėliotos nuoskaudos. Nuo pat vaikystės. Kai dabar gerai pagalvoji, visko buvo užtektinai, o […]
