Atvirumo valandėlė

Genovaitė ŠNUROVA Tą dieną viskas nesisekė: pirmiausia ant balta staltiese uždengto stalo išliejau kavą, tada skubėdama kažkaip negrabiai iš palto kišenės traukiau telefoną, o jis išslydo iš rankų, nukrito ant žemės ir sudužo. Susinervinusi sprukau pro duris, nes bijojau pavėluoti į autobusą, nuvešiantį mane į darbą. Spėjau. Tiesiog įšokau į jį paskutinę sekundę. Tiksliau – […]

Varčiau poros metų senumo nuotraukas, kuriose užfiksuota 2020 metų gegužės 12-oji diena. Toji diena ne tik nuotraukose, bet ir mano atmintyje išliko ne tik dėl naktį iškritusio gausaus sniego, savo šaltuose gniaužtuose surakinusio palangėje augančios obels išsiskleidusius žiedus, bet dėl visiškai kitos priežasties – gero draugo mirties. Tokios netikėtos, tokios staigios, kad net ne iš […]

Genovaitė ŠNUROVA. Mūsų meilės istorija prasidėjo 1983 metais. Abu buvome dar moksleiviai. Rimas sėdėjo paskutiniame suole tiesiog man už nugaros ir dažnai tampydavo už kasų. Kartą jis ir dar kitas klasiokas mane pakvietė į indų filmą „Zita ir Gita“. Gal kad buvo vakarinis seansas, gal filmas nepatiko, bet mano kavalierius užmigo net neįpusėjus filmui. Kitą […]

Genovaitė ŠNUROVA Negi nepastebėjote, kad motinų širdys užpildytos kažkokiu keistu, netgi ne visada protu suvokiamu dariniu: per šviesmetį būk nutolęs nuo jos, ji vis tiek jaus, kad vaikui kažkas atsitiko, kad nuo jos bandomos nuslėpti kažkokios šiurpą keliančios detalės, kad ją stengiamasi apgauti stoiškai valdant emocijas.Tik motinų širdys negali patikėti, kad jau nebereikia laukti išėjusiojo, […]

Vakarėja. Mano kūną pamažu labai atsargiai ima liesti lediniai žvarbos pirštai. Kažkaip savotiškai švelniai, lyg bijodami prasibrauti iki pačios sielos, bet aš net ne kiekvieną skausmingą jos judesį jaučiu. Akys stabteli ties horizontu, kur saulė jau tarsi ir bando susirangyti tarp aukštaliemenių beržų lapijos, bet vis dar lyg ir abejoja: ar jau panirti į pūkinius […]

Genovaitė ŠNUROVA Prieš porą valandų grįžau namo, bet vis dar negaliu atsigauti po patirto šoko. Gal todėl gerai neprisimenu, ar tikrai kelionėje nepažeidžiau Kelių eismo taisyklių, ar tikrai nekirtau sankryžos degant raudonam šviesoforo signalui, ar nevažiavau prieš eismą, ar neužkliudžiau kokio nors automobilio, ypač tokio, kuris stengėsi mane aplenkti, ar tikrai visus pėsčiuosius praleidau perėjoje. […]

Genovaitė ŠNUROVA Šalia mano tėvų namų stovėjo gerokai prabangesnis, didesnis, savotiškai ištaigingesnis (pagal tuos laikus) namas. Jame gyveno mokytojų šeima, auginanti sūnų ir dukrą, su kuria mes buvome beveik vienmetės. Nors ta mokytoja beveik kas vakarą ateidavo pas mus pažiūrėti vakarinių televizijos laidų (savo televizoriaus tuomet jie dar neturėjo), o man su jų dukra draugauti, […]

Suprantu, daug kas gal tik pasijuoks ir iš tokios antraštės, ir iš tokio mano gyvenimo, apie kokį noriu papasakoti. Kai kas gal ir pirštą ties smilkiniu pasukios, gal ir viešai nevartotiną žodį pasakys, bet man tai nerūpi: ko nenoriu girdėti, tai ir negirdžiu, ko nenoriu matyti, tai ir nematau. Kitaip neištverčiau.Nesitikiu jokios atjautos, jokios pagalbos […]

Genovaitė ŠNUROVA Mano darbovietėje vyko remontas. Du bendraamžiai šešiasdešimtmečiai statybininkai (vienas jų man pasirodė pažįstamas, o vėliau paaiškėjo, kad neklydau) perklojo grindis, dažė sienas, lubas, keitė šviestuvus. Mes, darbuotojai, buvome kantrūs: vieni į kolegų kabinetus susikraustė su šūsnimis dokumentų, kiti koridoriuje įsikūrė. Žodžiu, buvome pasiryžę ištverti nepatogumus, nes tikėjome, jog po remonto darbo sąlygos tikrai […]

Genovaitė ŠNUROVA Per ilgą gyvenimą buvo daugybė įvairiausių susitikimų: vieni seniai pasimiršo, kitų tik fragmentai išliko, o trečių iki šiol pamiršti negaliu. Nedaug tokių, bet buvo. Ypač vienas. Ir nesvarbu, kad praėjo daugiau nei dešimt metų, bet visos pokalbio detalės dar nepamirštos, sunkios ligos patale gulinčios moters veidas – irgi…… Prasidėjusi darbo diena nežadėjo jokių […]