Atvirumo valandėlė

Vaikų egoizmo kaimynai nepateisino

Genovaitė ŠNUROVA. Su Jonu esame kaimynai, kaip aš juokauju, nuo neatmenamų laikų. Aš esu keletu metų jaunesnė už jį. Puikiai prisimenu jo vestuves su nuo mokyklos laikų mylėta Terese. Žinoma, į jas pakviesti buvo tik mano tėvai, tokio amžiaus panelių, kokia tuomet buvau aš, dar niekas į rimtas šventes nekviesdavo.Žinau, kad vestuvės buvo labai linksmos, […]

Atvirumo valandėlė

Tiesiog norėjau išsikalbėti…

Genovaitė ŠNUROVA. Kol buvau jauna, tikrai džiaugiausi išgirdusi, jog tas ar kitas žmogus švenčia šimto metų jubiliejų. Tai atrodė kažkas didingo, kažkas išskirtinio, neapsakomai džiugaus. Ir ne vien dėl sveikintojų gausos, netgi valdžios vyrų ar moterų rodomo dėmesio, o tiesiog kažkas žmogiškai mielo ir šilto. Juk ne kiekvienam lemta sulaukti jubiliejaus, susidedančio iš triženklio skaičiaus. […]

Atvirumo valandėlė

Norite tikėkite, norite – ne

Genovaitė ŠNUROVA Aš ir pati ilgai netikėjau tuo, ką kažkada man sakė visai nepažįstamos moterys. Na, tokios, kurių aš daugiau niekada gyvenime nebesutikau. Svarbiausia, tuos susitikimus ir jų pranašiškus pasakymus prisiminiau tik dabar. Pirmuoju atveju gal dar buvau per maža, o antruoju – per jauna. Trečiajam atvejui aš jau gal netgi per sena. Bet visa […]

Atvirumo valandėlė

Dvasios titanas

Genovaitė ŠNUROVA. Visai netikėtai prisiminiau, kad rugsėjo pabaigoje sukaks penkeri metai nuo liūdnos datos – mirties žmogaus, kurį mintyse iki šiol vadinu dvasios titanu. Kitaip vadinti būtų paprasčiausiai neteisinga… … Jis buvo ilgametis mano darbdavys, pirmąją mano darbo dieną jo vadovaujamoje įstaigoje pažadėjęs, jog dirbsime, kol man ateis laikas išeiti į pensiją. Tada visi smagiai […]

Atvirumo valandėlė

Arogancijos purslai

Genovaitė ŠNUROVA. Niekada nepagalvojau, jog kada nors per patį grybavimo įkarštį atsidursiu visai netoli grybų sostine vadinamos Varėnos. Bet atsidūriau. Jaunystės laikų draugė pakvietė į svečius. Ilgai atsisakinėjau, bet kažkodėl būtent dabar pasiryžau. O tai kaipgi atvažiavus tokį kelią nepasinaudoti proga ir nenueiti grybauti. Tai ir išsiruošėme. Ogi miškų gražumėlis! Vaikščiojau lyg po parką, grybus […]

Atvirumo valandėlė

Ambicijos sunaikino meilę

Genovaitė ŠNUROVA. Dabar dažnai taip būna: pareinu iš darbo, įbedu akis į sieną arba į langą, žiūriu, bet nieko nematau. Kartais įsijungiu televizorių, bet nei matau, kas tuomet rodoma, nei girdžiu. Nežinau net kaip pavadinti esamą būseną. Gal visiška apatija, gal depresija, gal kažkoks psichikos sutrikimas. Girdėjau kartą labai įmantrų tokios būklės įvardijimą, bet niekaip […]

Atvirumo valandėlė

Buvau guodžiamoji, o dabar guodėja

Jau kuris laikas buvęs kaimynas kasdien atvažiuoja pas mane iš kito miesto galo: atsikelia, papusryčiauja ir pas mane. Žodžiu, vos ne kaip į darbą. Aš negaliu jam uždrausti to daryti, nors rytais dar mielai ilgiau pamiegočiau arba tiesiog pasivartyčiau lovoje. Juk esu pensininkė (buvęs kaimynas – irgi), todėl, pasak liaudies, mano dienos, mano naktys. Betgi […]

Atvirumo valandėlė

Lemtis pajuokavo

Šiandien liepos 10-oji. Darbe pasiprašiau laisvadienio (pasakiau, kad būtinai reikia) ir sėdžiu namuose nieko neveikdama. Tiksliau, sėdžiu prie lango įbedusi akis į tolumą, bet, galima sakyti, jog nieko nematau. Toks jausmas, kad vis dar kažko laukiu, nedrąsiai tikiuosi, nors puikiai žinau, jog viltis – lyg atverstas pats balčiausias neprirašytos knygos lapas, kuriame nėra nė vienos […]

Atvirumo valandėlė

Išdavystė nesužlugdė

Genovaitė ŠNUROVA Noriu papasakoti savo draugės Ramunės istoriją. Manau, kad ji pamokanti, įkvepianti nenuleisti rankų netgi tada, kai mylimo žmogaus poelgis sudaužo širdį, kai nebežinai, kaip ištverti pažeminimus, skaudžias replikas ir išdavystę.Ramunė ir Vytis – klasės draugai. Mokykloje jie tikrai nebuvo pora. Na, diskotekose kartu šokdavo, kino filmus kartu žiūrėdavo, bet visa tai vyko tiesiog […]

Atvirumo valandėlė

Verslininkas nuo pirmos klasės

Genovaitė ŠNUROVA Esu kaimo vaikas. Tiksliau – vienkiemyje gyvenusių tėvų vienturtis. Augau pats sau pramogas susigalvodamas, nes tėvai nelabai turėjo laiko man. Tėvas į darbą tuometiniame kolūkyje išeidavo labai anksti, o pareidavo vidurdienį, tylomis pavalgydavo ir guldavosi miegoti. Tomis valandomis jo nebuvo galima trukdyti. Po pietų vėl išeidavo į darbą, o grįždavo tada, kai aš […]