Atvirumo valandėlė

Genovaitė ŠNUROVA. Aš nesu nei labai pikta, nei kerštinga, nei kitam žmogui bloga linkinti, bet ramiai praeiti pro kaimyno namus negaliu. Jau artėdama jų link imu jausti kažkokį susierzinimą, neslepiamą pyktį, o kai jau susilyginu su į gatvę žiūrinčiais kaimyno namo langais, kai matau prie lango stiklo priplotą išblyškusį, liūdną kaimyno veidelį, mintyse siunčiu jam, […]

Genovaitė ŠNUROVA Sėdžiu draugo pirtelėje (čia aš ne praustis atėjau, o tiesiog pagyventi, kol leis, nes daugiau neturiu kur prisiglausti) ir tarsi aštria, karštame vandenyje išmirkyta pušine vanta pats save vanoju. Skaudžiai plakiau tol, kol „išplakiau“ prisipažinimą (retai taip būna), kad, mokydamas gyvenimo tiesų kitus, pats jomis nesivadovavau. Maža to, galima sakyti, jog gyvenimo pabaigoje […]

Genovaitė ŠNUROVA. Senoka istorija. Jai gal apie dvidešimt metų, bet pamiršti vis dar negaliu. Ją prisiminus, kartais juokas suima, o kartais taip liūdna pasidaro, jog net pašiurpstu. Pagalvoju apie savo pirmąją meilę, pasvarstau, kaip susiklostė jo likimas, kur jis gyvena. Be abejo, aš norėčiau su tuo žmogumi susitikti, bet nenorėčiau, jog ir jis, tą patį […]

Genovaitė ŠNUROVA Tėvų namuose niekada nesujaučiau laukiamas, savas, bet ir netikėtai atvykusiu svečiu nebuvau. Kai šiuos namus statė, aš jau gyvenau savo gyvenimą toli nuo šios vietos. Parvažiuodavau retkarčiais. Na, kokį kartą per trejetą metų. Dažniau tada, kai klasės susitikimai vykdavo ar kažkuris giminaitis pakviesdavo į svečius. Tuomet užsukdavau ir į tėvų namus. Trumpam, žinoma. […]

Tokią istoriją ne kasdien išgirsi. Netgi ne kasmet. Tiesa, jei ją būtų pasakoję ne žmonės, kuriais visiškai pasitikiu, kažin ar nebūčiau pagalvojusi, jog tai kažkada perskaitytos knygos siužetas ar matyto kino filmo trumpas atpasakojimas. Betgi patikėkit – tikrai ne. Istorija tokia tikra, kad jos autentiškumu abejoti neverta. Svarbiausia, jos dar nepamiršo nė vienas šios istorijos […]

Negaliu būti šalia motinos. Net palaikyti už rankos negaliu. Ją matau tik per stiklinę reanimacijos palatos sieną. Į vidų įeiti negalima. Tokios taisyklės. Bet ne tai svarbiausia. Gydytojas laukia mano atsakymo, o aš nežinau, ką jam pasakyti. Mane iš vidaus draskyte drasko abejonės – sutikti ar nesutikti, kad mamai būtų įdėtas širdies stimuliatorius. Mane skubina […]

Genovaitė ŠNUROVA. Visą dieną jaučiuosi taip, lyg būčiau vikšriniu traktoriumi pervažiuota. Tokia bjauri nuotaika mane lydi nuo pat prabudimo: iš lovos ridenausi jau būdama pikta ant viso pasaulio. Na, kažkokios dvasinės neapykantos apimta. Ir dabar, nors jau vakarėja, sunkai tramdau kažkur visai čia pat akių šulinėliuose susikaupusias ašaras. Žinau, jei išsiverkčiau, palengvėtų, bet šalia manęs […]

Genovaitė ŠNUROVA Vėlus vakaras. Šviesos nedegu. Taip geriau. Šviesoje kartais pati savo minčių gėdijuosi, o kai nematau nei savęs, nei to, kas už lango, jaučiuosi tvirčiau…Supamoji kėdė, stovinti prieš langą, dienomis būna tuščia. Į ją atsisėdu tik labai vėlai vakare ir tai tik tada, kai manyje lyg mažos gyvačiukės susirango mintys, geliančios sielą, skausmu veriančios […]

Genovaitė ŠNUROVA. Pirmą dieną po staiga mirusio vyro laidotuvių jaučiausi taip, lyg būčiau visai ne aš, o kažkokia bejausmė būtybė, sukonstruota iš emocijų nepraleidžiančių medžiagų. Na, tarkim, vatos, porolono, storo veltinio. Verkti negalėjau. Atrodė, kad ašaros išdžiūvo arba jų visai manyje niekada nebuvo (neprisimenu savęs verkiančios), nes akyse jos nesitvenkė. Mintys irgi kažkur tūnojo lyg […]

Genovaitė ŠNUROVA Spaudoje arba socialiniuose tinkluose vos ne kasdien skaitau apie tai, kad dažniausiai kažkurį vieną iš buvusių sutuoktinių po skyrybų užklumpa depresija. Net ne viena televizijos laida apie tai buvo, ne viena „žvaigždė“ prieš visą Lietuvą virkavo pasakodama, kad sunkiai ištvėrė skyrybas, kad ilgai negalėjo atgauti dvasinės pusiausvyros, kad su neigiamomis emocijomis nepadeda susitvarkyti […]