Atvirumo valandėlė

Žolinė – paskutinė vasaros šventė

Genovaitė ŠNUROVA. Vos tik pastebi voratinklių skaras ant žolynų, į kalendorių net žvilgterėti nereikia – rugpjūtis… O tada dar ir jaunystės laikais dažnai dainuotą dainą prisimeni: „Greit ruduo jau / Už lango rugpjūtis / Nuo lietaus patamsėjo laukai / Žinau aš – patinku tau, mielasis / Kaip kadaise tu man patikai…“Rugpjūtis – dar vienas ženklas, […]

Atvirumo valandėlė

Meilė nebuvo tikra

Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada […]

Atvirumo valandėlė

Vienturtėliai neatsparūs blogiui

Genovaitė ŠNUROVA.Prieš keletą metų mano draugė Dovilė įsigijo sodybą. Ji buvo visai šalia vieškelio, ant kalvelės, nuo kurios atsiveria nuostabaus grožio panorama.Iki artimiausio kaimelio buvo visai netoli, bet netgi arčiausiai esančių namų nesimatė, nes juos užstojo gal kažkada čia gyvenusiųjų sodinti, o gal savaradžiai medžiai.Kai pirmą kartą pamačiau draugės pirkinį, nusivyliau. Sodyba buvo labai apleista. […]

Atvirumo valandėlė

Susitikimas, kurio nesitikėjau

Žinojau, kad yra Vilniuje tokia ligoninė, kurioje gydomi psichikos sutrikimų turintys žmonės, bet nežinojau, kad gali atsitikti taip, jog pačiai teks toje ligoninėje apsilankyti. Kol kas, ačiū Dievui, ne gydytis joje, o aplankyti tolimą giminaitį, neturintį jokių artimųjų. Tas giminaitis visą gyvenimą buvo keistokas. Gyveno paties susikurtame pasaulėlyje, niekam nekenkė, nieko neskriaudė, tik labai nenorėjo, […]

Atvirumo valandėlė

Taip ir neišsiskyriau

Genovaitė ŠNUROVA.Gimiau ir užaugau nedideliame miestelyje. Čia ir mokyklą baigiau, o po to niekur nebesimokiau. Likau gyventi tėvų namuose. Įsidarbinau tuometinio kolūkio buhalterės padėjėja. Dvi mano seserys išvažiavo į miestą mokytis ir į kaimą nebegrįžo. Į kolūkį kasmet ateidavo jauni, tik ką mokslus baigę specialistai. Nekreipiau aš į juos dėmesio, o ir jie manimi nesidomėjo. […]

Atvirumo valandėlė

Žmogų įvertini, kai prarandi

Genovaitė ŠNUROVA. Kai dar buvau pradinukė, mano tėvai išsiskyrė. Niekas man nepaaiškino, kodėl taip atsitiko: paprasčiausiai tėtis vieną vakarą nebeparėjo namo ir tiek. Neparėjo ir kitą dieną, ir trečią. Tik tada man mama pasakė, kad tėtis gyvens kitur, kad nuo šiol namuose įsivyraus ramybė, kad jei norėsiu tėtį matyti, turėsiu su juo susitarti dėl pasimatymo. […]

Atvirumo valandėlė

Gyvenimą lemia ne prakeiksmai, o pastangos

Irena RATKEVIČIŪTĖ. Prieš Kalėdas su įvairias reikalais teko lankytis Vilniuje. Sėdėjau ant suoliuko Gedimino prospekte ir laukiau draugės, kai prie manęs priėjo čigonė. Pagalvojau, jau siūlys kažką pirkti arba išburti, bet ne – mandagiai pasiteiravo, kur paštas. Mostelėjau ranka, jai dar buvo neaišku, tai kelis žingsnius palydėjau, ir ji padėkojusi nuėjo. Likau toliau laukti. Nepraėjus […]

Atvirumo valandėlė

Šeimyninei laimei vien grožio neužtenka

Nė vienas mūsų daugiabučio namo gyventojas ramiai nepraeidavo pro kaimynų mergaitę. Tada jai buvo gal kokie ketveri metukai. Mergytė buvo išskirtinio grožio, puriais garbanotais plaukeliais, visada besišypsanti, kiekvieną pro šalį praeinantį pakalbinanti. Nežinau, kodėl ji labai daug laiko praleisdavo prie namo esančioje pievelėje (tada apie erkes dar niekas nieko nežinojo) aiškiai nuobodžiaudama. Mes tik bijojome, […]

Atvirumo valandėlė

Staigmena po… penkiasdešimt metų

Genovaitė Šnurova Aleksas – paprastas nedidelio kaimelio vaikinas, pasižymėjęs darbštumu, tvarkingumu ir gerumu. Senokai jis buvo nusižiūrėjęs Saliamutę (Salomėją, kurią visi vadino tiesiog Saliute). Jei ne noras su ja susitikti, vargu ar jis būtų ėjęs į kaimo gegužines ar vakaruškas, vykusias kažkurio kaimyno dideliuose namuose, mat stiprių ūkininkų vienturčiam sūnui ūkyje būdavo tiek darbo, kad […]

Atvirumo valandėlė

Neapykanta peraugo į meilę

Genovaitė ŠNUROVA. Organizacijoje, kurioje aš dirbau, direktorius buvo, galima sakyti, simbolinė figūra. Viską sprendė, darbus planavo, investicijomis ir kitokiais reikalais rūpinosi ir veiklą organizavo valdyba, kuriai ir aš priklausiau. Per mėnesį būdavo du valdybos posėdžiai. Rinkdavomės kambarėlyje šalia direktoriaus kabineto, gerdavome kavą, ginčijomės, diskutavome, teikėme pasiūlymus. Valdybos narys buvo ir Antanas – kitame skyriuje dirbantis […]