utenis 11

Friday, July 19, 2019

Atvirumo valandėlė

Su gyvenimu atsiskaityta

Genovaitė ŠNUROVA

Negaliu ramiai praeiti pro buvusių kaimynų namą, kuriame kažkada gyveno gražiai sutarianti Antano ir Emilijos šeima. Kažkas pasakojo, kad tarpusavio nesutarimų jie tikrai neišvengdavo, bet, kaip gražiai pasakė viena giminaitė, pro lauko duris negerumai neišeidavo.
Antanas ir Emilija buvo darbštūs, tvarkingi, gal net šiek tiek šykštūs žmonės. Turėjo vienturtę dukrą Reginą, kuriai jie patys labai ilgai rinko vyrą. Kadangi kandidatai tėvams vis neįtikdavo, tai Regina ištekėjo tik perkopusi trisdešimtmetį. Galbūt todėl ir ji tesusilaukė tik vienos dukters Živilės. Kadangi Reginos santuoka buvo daugiau iš išskaičiavimo, o ne iš meilės, sutarimo šeimoje nebuvo. Kai Živilė jau buvo trečiokė, Reginos vyras išvyko į ilgalaikę komandiruotę (jei gerai prisimenu, tai į Rusijos miestą Tulą) ir iš jos negrįžo. Tik paskambino Reginai ir pasakė, kad ten liekąs gyventi.
Regina po tokio vyro pareiškimo ne jo gailėjo (juk meilės, galima sakyti, nebuvo), o išgyveno dėl to, kad paskola už kooperatinį butą, kuriame šeima gyveno, dar neišmokėta. Moteris suprato, kad visa našta teks jai vienai. Teko labai skaičiuoti išlaidas norint sudurti galą su galu. Laimei, tėvai suskubo padėti, todėl bėda jau neatrodė tokia didelė.

Tęsinį skaitykite 2019 01 26 „Utenyje“

Bumerango principas – sugrįžti

Genovaitė ŠNUROVA

Šiandien susitikau seniai matytą žmogų, kuris papasakojo apie buvusį mano kaimyną. Išklausiusi jo pasakojimą, bandžiau rasti kažkokį pateisinimą, bet man nepavyko. Tada prisiminiau posakį, kurį tokiais atvejais kartodavo mano močiutė: „Dievas yra, nubaudė“...
Vakare ilgai negalėjau užmigti. Vis galvojau ir galvojau apie tą šeimą, apie bumerangą, kuris, netgi toli nusviestas, grįžta atgal...
Gražiai sutariau su savo kaimynais Gražina ir Juliumi. Tai buvo jauni, gražūs, paslaugūs žmonės, su kuriais vos ne kasdien susitikdavome, kartu šventėme įvairias šventes, pramogaudavome. Jų vaikai Rokas ir Eglė buvo mūsiškių bendraamžiai. Visi jie irgi labai gražiai sutarė: ir į mokyklą kartu eidavo, ir iš jos kartu grįždavo.
Kai mano vyrui buvo pasiūlytas gerai mokamas darbas mieste, teko išsikraustyti iš kaimo. Aš dar bandžiau priešintis, bet teko nusileisti. Žinoma, džiugino gyvenimas „arčiau kultūros“, bet nedžiugino išsiskyrimas su kaimynais. Abi šeimos žinojome, kad ir toliau bendrausime, bet supratome ir tai, kad jau nebebus taip, kaip buvo. Taip ir atsitiko...

Tęsinį skaitykite 2019 01 19 „Utenyje“

Nesutarimai sunaikino tėviškę

Genovaitė ŠNUROVA

Kalėdų šventės padovanojo daug laisvadienių. Jų metu turėjau galimybę įgyvendinti seniai puoselėtą svajonę – apsilankyti tėviškės kaime. Tiksliau – toje vietoje, kur buvo mano tėvų namai, kur prabėgo mano vaikystė ir jaunystė, kur keletą metų pas senelius augo mano vaikai.
Po mano tėvų mirties namas stovėjo tuščias. Vėliau jį pardavėme. Po keleto metų sužinojome, kad jis sudegė nuo žaibo iškrovos. Apie buvusius mano tėvų namo pirkėjus daugiau nieko nežinau.
Tiesiai priešais mano tėvų namą stovėjo kaimynų Karalių namas. Tokia pavardė vaikystėje man labai juokingai atrodė, mat aš mėgau skaityti pasakas apie karalius, karalienes ir karalaites – žmones iš fantastikos pasaulio, o čiagi tikras Karalius ir tikra Karalienė, bet nė vienas jų nepanašus į pasakų veikėjus.
Tiesa, keturi jų sūnūs, kurie gerokai už mane vyresni, buvo tokie gražuoliai, kad jiems tik pasakų karalaičiais ir būti. Aš galėjau valandų valandas nė nemirksėdama žiūrėti į tuos jaunus, lieknus gražuolius: stebėti jų eiseną, klausytis jų juoko, žiūrėti, kaip jie dirba.

Tęsinį skaitykite 2018 01 12 „Utenyje“

Užtrenktos durys išdavystei

Genovaitė ŠNUROVA

Kadangi per šventes namuose sėdėjau viena, buvo laiko apmąstymams. Netgi šviesos neužsidegusi tūnojau sofos kamputyje su kavos puodeliu rankoje, mėgaudamasi prieblanda, ir galvojau apie savo gyvenimą, svarsčiau, ar jį jau laikyti prabėgusiu, ar dar turėti kažkokių vilčių. Nors jei kas nors būtų paklausęs, kokių vilčių išsipildymo dar norėčiau, kažin ar būčiau atsakiusi. Tikrai žinojau, kad nekeisčiau gyvenamosios vietos, tikrai netekėčiau, tikrai nepradėčiau jokios naujos veiklos, tikrai nebenorėčiau dirbti tokio darbo, kurį visą gyvenimą dirbau ir nejutau jokio pasitenkinimo, netikėjau, kad padariau kažką reikšmingo, reikalingo žmonėms. O tai kokių tada vilčių dar turėti? Nežinau. Tenoriu tik nebūti niekam našta, jei užklups ligos, neprarasti proto. Gal tai ir daug mano metuose?..
Mano draugės prieš keletą dešimtmečių pradėjo mane vadinti senmerge. Nežinau kodėl, nes kartą buvau ištekėjusi, susilaukiau sūnaus, bandžiau ištekėti dar kartą, bet...

Tęsinį skaitykite 2019 01 05 „Utenyje“

Sugadinta šventė pakeitė mano gyvenimą

Jurga – pirmoji mano meilė. Aš į ją atkreipiau dėmesį dar mokykliniais metais. Nors abu mokėmės paralelinėse klasėse, tai mums netrukdė draugauti. Arba aš jos, arba ji manęs laukdavome po pamokų, nes kartu eidavome namo: ji gyveno toje pačioje gatvėje, kur ir aš, tik gerokai toliau. Labai neskubėdami, tiesiog koja už kojos, mes eidavome namo. Pokalbių temos būdavo įvairios. Ypač dažnai kalbėdavome apie tai, kuo norėtume būti baigę vidurinę (tuomet taip vadinosi šiuolaikinės gimnazijos), kurį miestą ir kurį universitetą ar institutą pasirinktume.
Kadangi mūsų pomėgiai skyrėsi, tai ir būsimi pasirinkimai nesutapo: man norėjosi įgyti profesiją, susijusią su brėžiniais (nes labai patiko braižyba), o Jurgai geriausia perspektyva atrodė istorija.
Sėkmingai išlaikę abitūros egzaminus, pabandėme laimę tapti studentais. Dideliam mūsų džiaugsmui – abiem pavyko. Džiaugsmą temdė tik tai, kad aš mokysiuosi Kaune, o Jurga – Vilniuje.
Susitarėme, kad bendrausime laiškais, nes tuomet dar nebuvo jokių mobiliųjų telefonų, interneto ir kitų ryšio priemonių.
Laiškus vienas kitam rašydavome net nelaukdami atsakymo: tiesiog turi pusvalandį laisvesnio laiko ir sėdi rašyti laišką. Vėliau sugalvojome kitą bendravimo būdą – važinėjome vienas pas kitą traukiniais. Iš Vilniaus į Kauną važiavo ji, o kitą kartą iš Kauno į Vilnių važiavau aš. Traukinių eismas tuomet buvo intensyvus, todėl jokių problemų dėl to nebuvo. Mes visą dieną galėjome praleisti kartu. Skirtumas tik tas, kad kartais Kaune, kartais Vilniuje.

Tęsinys 181229 numeryje

Įkalčiai gimimo dieną

Genovaitė ŠNUROVA

Turiu brolį. Abu mes gimę 1955-aisiais. Iš karto sakau – mes tikrai ne dvyniai. Aleksas gimęs minėtų metų vasario 16-ąją, o aš – gruodžio 24-ąją. Tie, kas žino tikslias mūsų gimimo datas (mėnesį ir dieną), nesistebi, o tie, kurie mato tik gimimo metus, yra įsitikinę, kad mes dvynukai. Dėl to būdavo ir labai linksmų nesusipratimų, ir net kuriozinių situacijų.
Vaikystėje būdavo labai linksma: tie, kas sveikindavo brolį su gimtadieniu, ir man dovaną įteikdavo, mat galvojo, kad mes tikrai dvyniai, tik netyčia gimimo dienos neteisingai užrašytos. Tie, kas sveikindavo mane, ir broliui dovaną įteikdavo – juk dvynys. Tai kaipgi nebus linksma gimtadienį švęsti du kartus per metus. Ir tiek pat kartų dovanų gauti...
Užtat mokykliniais metais aš buvau vadinamas dvynuku-nevykėliu, mat brolis, kuris už mane vyresnis dešimčia mėnesių, pirmas mokyklą pradėjo lankyti, o aš metais vėliau. Taip ir mokėmės – jis klase aukščiau, o aš jam iš paskos. „Matai, taip dažnai būna, kad vienas iš dvynukų būna silpnesnis“, – kalbėdavo situacijos gerai nežinantys, užjaučiančiu žvilgsniu žiūrėdami į mane.

Tęsinį skaitykite 2018 12 22 „Utenyje“

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Ėjo ežiukas per mišką ir meditavo:
– Aš nepavargęs, aš nepavargęs…
Bet greitai pavargo. Atsisėdo ant kelmelio ir meditavo toliau:
– Aš ne ežiukas, aš ne ežiukas…
***
Sėdi ežiukas medyje, mezga dviratį ir galvoja:
– Kam man tie balti sportbačiai, vis tiek nerūkysiu…
***
Sociologai nustatė, kad 99% žmonių, atsisėdusių ant ežio, rūpinasi savuoju užpakaliu, ir tik 1% pagalvoja apie ežio likimą.
***
Ėjo ežiukas per dykumą, o kobra viską matė…

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas