Atvirumo valandėlė

Vienturtėliai neatsparūs blogiui

Genovaitė ŠNUROVA.Prieš keletą metų mano draugė Dovilė įsigijo sodybą. Ji buvo visai šalia vieškelio, ant kalvelės, nuo kurios atsiveria nuostabaus grožio panorama.
Iki artimiausio kaimelio buvo visai netoli, bet netgi arčiausiai esančių namų nesimatė, nes juos užstojo gal kažkada čia gyvenusiųjų sodinti, o gal savaradžiai medžiai.
Kai pirmą kartą pamačiau draugės pirkinį, nusivyliau. Sodyba buvo labai apleista. Tikrieji jos šeimininkai jau seniai mirę, o paveldėtojai, ko gero, čia niekada nesilankė.
Ne vienus metus Dovilės šeima, jos ir vyro tėvai čia praleisdavo visas laisvalaikio valandas: kirto, pjovė, kasė, ravėjo, degino, lygino… O kai viskas įgavo gana padorų vaizdą, Dovilė vis prašydavo mane parodyti jai gražiai sutvarkytas sodybas, nes sakė norinti pasisemti idėjų, kaip savąją paversti rojaus kampeliu. Tada aš ir prisiminiau šeimą iš savo gimtojo kaimo. Dar tada, kai buvau paauglė, tos sodybos šeimininkai neatsigindavo lankytojų, nes buvo taip gražiai tvarkoma, jog net respublikinio masto apdovanojimus gaudavo. Mes su mama irgi eidavome pas juos paprašyti dar nematytų gėlių daigelių, sėklų ar sodinukų. (Tęsinys 2020 05 09 laikraštyje)