Atvirumo valandėlė

Verslininkas nuo pirmos klasės

Genovaitė ŠNUROVA

Esu kaimo vaikas. Tiksliau – vienkiemyje gyvenusių tėvų vienturtis. Augau pats sau pramogas susigalvodamas, nes tėvai nelabai turėjo laiko man. Tėvas į darbą tuometiniame kolūkyje išeidavo labai anksti, o pareidavo vidurdienį, tylomis pavalgydavo ir guldavosi miegoti. Tomis valandomis jo nebuvo galima trukdyti. Po pietų vėl išeidavo į darbą, o grįždavo tada, kai aš jau miegodavau. Žinau, kad ir mama, mane palikusi namuose, kažkur išeidavo, o grįžusi daržus ravėdavo, gyvulius prižiūrėdavo. Žodžiu, kaip aš dabar juokauju, abu netrukdė man augti.
Kai mama mane nuvedė į už ketverto kilometrų esančios mokyklos pirmąją klasę, pastebėjau, kad į mane šnairuoja
vyresnių klasių mokiniai. Ilgai nesuvokiau kodėl. Tik tada, kai iš manęs pradėjo atvirai šaipytis, supratau, kad aš kaimiškai apsirengęs, kad mano plaukai nukirpti „bliūdeliu“ (dabar tokia šukuosena labai madinga), kad ir kalbu tik tarmiškai. Žodžiu, buvau prie nieko nepritampantis labai nedrąsus vaikas.
O, kad žinotumėte, kaip aš pavydėjau klasės draugams, kuriems tėvai duodavo pinigėlių. Per pertraukas jie bėgdavo į šalia esančią parduotuvę, pirkdavo cinamonu (tada šito pavadinimo nežinojau) kvepiančias bandeles, saldainius, viską susikimšdavo į kišenes, o parbėgę į mokyklą suvalgydavo. Aš tik žiūrėdavau į juos ir rydavau seiles. Skaudžiausia, kad aš ne tik kapeikų neturėjau, bet mano kelnėse net kišenių nebuvo. Tiesą sakant, dėl tų kišenių aš mažiausiai jaudinausi, bet nors menkutį pinigėlį savo saujoje pažleginti ir man labai norėjosi…

Tęsinį skaitykite 2021 07 31 „Utenyje“