Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad pasaulis gali pasibaigti, jei kurį subatvakarį nenueisiu į kaimo gegužinę ar į kažkurio kaimo žmogaus dideliuose namuose susirinkusio jaunimo vakaruškas žiemą. Šokdindavau visas merginas iš eilės. Tuomet visos jos mokėjo šokti (ne taip, kaip dabar), buvo linksmos. Kai pavargdavome nuo trankių šokių, susėdę dainuodavome. Tikrai gera prisiminti. Užtat niekaip negalėjau išvengti visokiausių intrigų, apkalbų, pykčio. Jei iš gegužinės kažkurią (dažniausiai tą, su kuria buvo pakeliui) palydėdavau, kitos supykdavo. Tada ir visokiausių laiškelių gaudavau, ir visokiausių kitokių savotiško dėmesio apraiškų. Nuo tada ir nusprendžiau – nelydėsiu nė vienos. Eisiu namo vienas, būtinai dainuodamas. Vis tiek kažkuri pasivydavo… (Tęsinys 2020 05 30 laikraštyje)
Related Articles
Lemtis pagailėjo laimės
Genovaitė ŠNUROVA. Vakarais ilgai nedegu šviesos, todėl jaučiuosi taip, lyg būčiau nematoma, lyg manęs iš viso nebūtų. Tik tamsa ir mintys. O jų daug. Mat mėgstu tiesiog sėdėti prie lango ir žiūrėti į priešais esantį daugiabutį. Dieną jis neįdomus. Užtat vakare stebiu, kuriame aukšte ir kuriame lange užsidegė šviesa – vadinasi, kažkas parėjo namo. Tada […]
Apie moterį, kurios nemokėjau mylėti…
Genovaitė ŠNUROVA Savo gyvenimo istorijas jums dažniausiai pasakoja moterys. Galbūt todėl, kad jos atviresnės, jautresnės, plepesnės. Bet ir mes, vyrai, kartais padarome tokių klaidų gyvenime, kad vėliau, pasak vieno mano draugo, niekaip nebepavyksta išsilaižyti. Taip atsitiko ir man… Mano draugas Laimonas šventė savo jubiliejinį gimtadienį. Mane irgi pakvietė. Labai nenorėjau eiti, nes tą vakarą turėjau […]
Keturios mamos, o tėtis vienas
Mūsų kaimelyje, pačiame rajono užkampyje, tebuvo dvylika trobų. Trys iš jų – negyvenamos. O ir iš viso kaimelis buvo tarsi visiškai atskira respublika: toli nuo pagrindinio kelio, dar toliau nuo artimiausių didesnių kaimų, tuo labiau miestelių. Žodžiu, galima sakyti, kad tai ne tik valdžios, bet netgi Dievo užmirštas kampelis su pačių sugalvotais, bet niekur neužrašytais […]