Atvirumo valandėlė

Tikrasis dėkingumas viešumos nemėgsta

Atsitiktinė pažintis ir iš anksto neplanuotas pokalbis su garbaus amžiaus vyru privertė susimąstyti. Netgi daugiau – tas pokalbis vis neišeina iš galvos. Neduoda ramybės mintis, kad būtent toks gerumas, būtent tokia pagalba ir yra tikrasis nuoširdumas, tikra padėka už kažkada patirtą rūpestį, atjautą, supratingumą.
O dabar apie viską iš eilės. Utenos autobusų stotyje šalia manęs, laukiančios savojo autobuso, atsisėdo nedidukas, liesutis senolis. Geras dešimt minučių abu tylėjome. Gal būtume ir toliau tylėję, jei nebūtų suskambęs senolio mobilusis telefonas. Pokalbio metu skambinusiajam vyriškis pasakė, kad ir tą, ir aną daiktą nupirko, o kažkokių kitokių daiktų nenupirko, nes visa tai dažniausiai atveža jų geradarys.
Kai vyriškis baigė pokalbį, neištvėriau nepaklaususi, koks geradarys juos lanko ir ką jis padovanoja. Tada senukas papasakojo, kad jau daugiau nei dešimt metų prieš kiekvienas Kalėdas į jų kaimą atvažiuoja buvusių gyventojų (jau mirusių) sūnus ir visiems seniesiems kaimo gyventojams atveža dovanų: įvairiausių vaisių (kai kurių netgi nežinome, kaip valgyti), saldumynų, mėsos gaminių, žuvų, palinki linksmų, sočių švenčių ir išvažiuoja.

Tęsinį skaitykite 2019 12 21 „Utenyje“