Tiesa išaiškėjo negreit…

Genovaitė ŠNUROVA. Iš savo gimtojo miesto, galima sakyti, paslapčiomis pabėgau. Kitaip sakant, neaiškindama buvusiems kolegoms tikrosios priežasties (nelaiminga meilė), greitosiomis atsiskaičiau, atsisveikinau ir išvažiavau. Gyvenamąjį plotą kitame mieste jau buvau susiradusi. Išsinuomojau pagal skelbimą. Ir tik tada, kai įsikūriau, ėmiau ieškoti darbo. Pasirodė, kad tai nėra taip paprasta… Miestas, kuriame nieko nepažinojau, nesutiko manęs svetingai. Skaitinėjau darbo skelbimus, bet už ko nors užsikabinti nepavykdavo: tai jau pavėlavau, tai netinka mano išsilavinimas, tai per sena siūlomam darbui. Pastarasis teiginys mane labiausiai žeidė – man buvo vos per trisdešimt metų. Kai jau buvau ėmusi panikuoti (nes kuklios santaupėlės ėjo į pabaigą), atsitiko nenumatytas įvykis – perėjoje mane partrenkė automobilis. Nestipriai sužeidė, bet iš piktumo vis tiek buvau pasiruošusi suplėšyti vairuotoją į gabalus. Nors, tiesą sakant, dėl to įvykio ir pati buvau šiek tiek kalta. Ėjau visiškai viltį praradusio žmogaus žingsniu ir neįvertinau atvažiuojančio automobilio stabdymo kelio. Jei dar tiksliau – tai net negalėčiau pasakyti, ar tikrai žvilgtelėjau į atvažiuojančią transporto priemonę… Sėdėjau tiesiog perėjos viduryje, jaučiausi pačia nelaimingiausia pasaulio moterimi, žiūrėjau į supurvintus drabužius, į suplėšytas pėdkelnes, į iš nubrozdinimų tekantį kraują ir verkiau. Sužeidimai tikrai nebuvo tokie, kad būčiau negalėjusi atsistoti ir nors į šalikelę paeiti, bet to nedariau. Neturėjau jėgų net pajudėti, net rankos pakelti. Automobilio vairuotojas prišoko prie manęs, kažką kalbėjo, kažką žadėjo, bet aš tebeverkiau ir net neįsidėmėjau, ką sakė. Tik tada, kai jis pakėlė mane ant rankų, pajutau, kad neša į automobilį. Aš tebeverkiau. Vis dar tebekukčiodama paprašiau, kad mane vežtų ne į polikliniką, o namo. Parvežęs iki namų, jis mane tebeverkiančią tiesiog ištraukė iš automobilio ir padėjo užlipti į mano butą antrame aukšte. Sudribusi virtuvėje ant kėdės paprašiau, kad jis išeitų. Taip ir padarė. Gerokai vėliau, kai jau išsimiegojau, kai aprimo skausmas, sumaniau išsivirti kavos. Tik tada ir pamačiau, kad virtuvėje ant stalelio padėta pinigų. Pagalvojau, kad tikrai nėra to blogo, kas neišeitų į gera, – dar kurį laiką turėsiu iš ko gyventi. Kitą dieną tas vairuotojas vėl atėjo. Atnešė krepšelį vaisių, tvarsliavos, pasėdėjo, pasikalbėjom. Mano pyktis jau buvo šiek tiek atlėgęs, todėl su juo kalbėjausi gana draugiškai. Kai atėjo dar ir kitą dieną, aš netgi bandžiau pajuokauti, bet, prisipažįstu, sąmoningai vaizdavau dar labai kenčiančią traumos skausmus. (Žinoma, kad skaudėjo, bet ne tiek, kiek jam esant bandžiau parodyti.) Dar po keleto dienų jam vėl atėjus, pamelavau, kad per jį praradau darbą (pasakiau, kad būtent tą dieną darbą susiradau, o dėl traumų nenuėjau), kad dabar vėl reikės jo ieškoti, kad net neįsivaizduoju, ką dabar galėčiau dirbti ir t. t. Jis paklausė, paklausė ir prisipažinęs, kad yra verslininkas Romas, pasiūlė man darbą savo įmonėje. Iš džiaugsmo aš vos nepamiršau, kad man skauda… Apie naująjį darbą jokio supratimo neturėjau, bet greitai mokiausi, todėl perprasti visas subtilybes tereikėjo mėnesio. Romas dažnai aplankydavo mane darbo vietoje, kartais pasisiūlydavo parvežti namo. O vieną kartą, parvežęs namo, pas mane pasiliko… Gyvenome, galima sakyti, įdomiai. Jis tai dingdavo kelioms dienos, pasiteisindamas verslo reikalais, tai vėl atsirasdavo, kartais vidurnaktį sugrįždavo, o kartais, nieko iš anksto nepasakęs, iš viso neateidavo. Nieko neklausinėdavau, nes žinojau, kad paaiškinimas bus vienas ir toks pat – verslo reikalai. Už butą mokėjo jis, maisto visada atveždavo tiek, kad problema buvo tokį jo kiekį suvalgyti (dalį jo aš, Romui nežinant, sunkiai besiverčiančiai kaimynei atiduodavau). Man keistai atrodė tik toks faktas, kad jis su manimi nėjo į mieste vykstančius renginius, spektaklius, koncertus. Teisindavosi tuo, kad nemėgsta šurmulio. Jei į kokį nors renginį reikėdavo nusipirkti bilietą, jis man juos nupirkdavo du ir pasiūlydavo, kad ką nors pasikviesčiau į kompaniją. Taip ir darydavau. Užtat vieną kartą abu vykome į Bulgariją, kitais metais atostogų dalį praleidome Kretoje, vėliau – kažkokioje mažoje saloje, kurios net pavadinimo neįsiminiau. Šitaip nesipykdami (na, nebent kartais dėl kokios nors smulkmenos), nepriekaištaudami vienas kitam, pragyvenome beveik septynerius metus. Kitaip sakant, iki to laiko, kai pas mane atėjo nekviestas svečias. Tai buvo Romo sūnumi prisistatęs vyriškis. Negreit tuo patikėjau, nes Romas niekada nebuvo pasakojęs apie jokį sūnų. Apie jokius kitokius giminaičius taip pat. Apie mano artimuosius jis irgi niekada nieko neklausė, tai aš ir nepasakojau. Romo sūnus atvyko ne su draugišku vizitu. Jis mane daug kuo kaltino, vadino, švelniai tariant, ne pačiais gražiausiais žodžiais, o aš iki pat jo tiradų pabaigos taip ir nesupratau, ką blogo padariau. Kai svečias „nuleido garą“, kai ir aš šiek tiek nusiraminau, pabandėme išsiaiškinti situacijos esmę. Tada ir sužinojau, kad Romas vedęs, kad jo žmona – sunkus ligonis, kuriai Romas daugelį metų samdė slaugę, o prieš beveik dvejus metus nuvežė į privatų pensionatą, kas mėnesį moka didelius pinigus už jos priežiūrą ir kad labai retai ją aplanko. Man tai buvo tokia staigmena, kad net nežinojau, kaip reaguoti. Vapėjau kažką nerišlaus ir tiek. Kai vakare atvažiavo Romas, iš mano nuotaikos suprato, kad aš jau viską žinau. Nesugalvojau, ką jam pasakyti, todėl tik žiūrėjau ir verkiau. Ir jis verkė, į mane žiūrėdamas. O po minutėlės priėjo, apsikabino taip tvirtai, lyg aš būčiau nepaprastai didelės vertės lobis, ir taip stovėjom. Nežinau, kiek tai tęsėsi. Paprasčiausiai praradau laiko nuovoką. Tą vakarą, galima sakyti, dorai nepasikalbėjom. Nepriėmėme jokio sprendimo. Tik tada, kai viską gerai apgalvojom, kai viską apsvarstėm, nusprendėme nieko gyvenime nebekeisti – gyvensime toliau…