Atvirumo valandėlė

Tėvo vardas … Elena

Vos tik buvo paskelbtas karantinas, įprasta mano dienotvarkė griuvo. Visų pirma, nebereikėjo anksti keltis, gražiai rengtis, susitvarkyti plaukus, šiokį tokį makiažą pasidaryti ir išvažiuoti į darbą (prieš keletą metų iš miesto išsikėliau į senelių sodybą kaime), nepamirštant rezervuoti šiek tiek laiko automobilių kamščiams gatvėse. O darbe pirmiausia su kolegėmis išgerdavome po puodelį kavos, aptardavome praėjusios dienos naujienas, apkalbėdavome pažįstamus ir tik tada sėsdavome prie darbo. Tiesą pasakius, jei darbo būdavo daug, plepalams laiko nebelikdavo. Kitaip sakant, buvome pareigingos, atsakingos ir, palyginti, stropios.
Mano ir dar dviejų kolegių darbas buvo toks, kurį mes galėjome dirbti bet kur. Kitaip sakant, ten, kur buvo kompiuteris ir interneto ryšys.
O karantinas, kaip jau sakiau, sujaukė nusistovėjusią tvarką. Rytais gerokai ilgiau pamiegodavau arba nors padrybsodavau lovoje atmerktomis akimis. Kai nuo gulėjimo paskausdavo šonus, atsikeldavau, nusiprausdavau, apsirengdavau chalatą ir sėsdavau prie kompiuterio. Greitai supratau, kad tą darbą, kuris man buvo paskirtas, padarydavau šiek tiek ilgiau nei per keturias valandas.

Tęsinį skaitykite 2020 07 04 „Utenyje“