Žinojau, kad yra Vilniuje tokia ligoninė, kurioje gydomi psichikos sutrikimų turintys žmonės, bet nežinojau, kad gali atsitikti taip, jog pačiai teks toje ligoninėje apsilankyti. Kol kas, ačiū Dievui, ne gydytis joje, o aplankyti tolimą giminaitį, neturintį jokių artimųjų. Tas giminaitis visą gyvenimą buvo keistokas. Gyveno paties susikurtame pasaulėlyje, niekam nekenkė, nieko neskriaudė, tik labai nenorėjo, kad pas jį kažkas lankytųsi, klausinėtų apie jo vaikystę, jaunystę. Visi aplinkiniai buvo prie to pripratę, todėl nekreipė dėmesio.
Prieš kurį laiką tas jau gerokai perkopęs aštuntą dešimtį metų senukas ir buvo išvežtas į tą mano minėtą Vilniaus ligoninę, o aš jaučiau pareigą jį ten aplankyti. Nuvažiavau…
Senukas mane pažino, apsidžiaugė, padėkojo už lauktuves. Jokių jo ligos požymių aš nepastebėjau – viskas buvo taip, kaip tada, kai jis gyveno šalia mūsų. Tiesa, viso to nežinantiems galėjo pasirodyti, kad senukas serga. Bet dabar ne apie jį…
Palatoje buvo dar vienas žmogus. Nežinau kodėl, bet, kalbėdamasi su savo giminaičiu, aš vis žvilgčiojau į tą vyriškį. Jo veido bruožai man buvo tokie panašūs į kažkada mūsų miestelyje gyvenusio vyriškio bruožus. Tik tada, žinoma, jis buvo jaunas ir dar ne plikas. Garbanotus ilgokus plaukus jau tada rišdavosi į kaselę, todėl daugeliui kaimo žmonių atrodė labai juokingas ir lyg iš kito pasaulio – vyrai tuomet taip nesielgdavo.
Išeinančią iš palatos giminaitis mane palydėjo. Aš jį paklausiau palatos kaimyno pavardės. Taip, atmintis manęs neapgavo – tai tas pats jaunystėje pažinotas žmogus…
Tęsinį skaitykite 2020 04 11 „Utenyje“
