Šuns ištikimybė

Genovaitė ŠNUROVA. Gal aštuntoje klasėje pastebėjome, kad gražuolė bendramokslė Vilija kažkodėl susidomėjo tyliu, kukliu, labai sunkiai mokslus įsisavinančiu klasioku Juozu. Suprantama, kad meilė nežiūri nei amžiaus, nei grožio, nei gabumų, bet šios įsimylėjėlių poros skirtumai buvo labai akivaizdūs. Vilija – tiesiog žiburiukas, optimistė, linksmuolė, viskuo besidominti, labai gera mokinė, dalyvaujanti visokiausiose olimpiadose, sportuojanti, gražų balsą turinti ir neblogą humoro jausmą. Ogi Juozas – tylus, vos trejetukus tegaunantis moksleivis, nepasižymintis jokiais išskirtiniais gabumais ar grožiu. Kitaip sakant, dvi priešingybės.
Kadangi mūsų miestelio mokykloje (tuomet aštuonmetėje) visi su kažkuo draugavo, tai mes nesistebėjome Vilijos ir Juozo draugyste. Manėme, kad kai mokslus tęsime miesto vidurinėje mokykloje, viskas baigsis. Betgi nesibaigė. Žinoma, tik Vilija toliau tęsė mokslus vidurinėje mokykloje, o Juozas įstojo į kažkokią profesinę mokyklą, bet, kiek žinau, ir jos nebaigė.
Tuomet, kai Vilija įstojo į universitetą, Juozas jau dirbo kažkokio gimtajame miestelyje buvusio fabrikėlio (taip tą įstaigą vadino vietiniai) naktiniu sargu, o dienomis prižiūrėjo teritoriją. (Tęsinys 21 01 30 laikraštyje)