Atvirumo valandėlė

Staigmena po… penkiasdešimt metų

Genovaitė Šnurova

Aleksas – paprastas nedidelio kaimelio vaikinas, pasižymėjęs darbštumu, tvarkingumu ir gerumu. Senokai jis buvo nusižiūrėjęs Saliamutę (Salomėją, kurią visi vadino tiesiog Saliute). Jei ne noras su ja susitikti, vargu ar jis būtų ėjęs į kaimo gegužines ar vakaruškas, vykusias kažkurio kaimyno dideliuose namuose, mat stiprių ūkininkų vienturčiam sūnui ūkyje būdavo tiek darbo, kad vakare, saulei nusileidus, galvoje telikdavo viena vienintelė mintis – kuo greičiau kristi į patalus. Tuo labiau kad ir kitos dienos rytą pataluose ilgai nepasivoliosi: vos tik saulytė, pakirdusi iš miego, dar žiovaudama ims rąžytis, teks keltis ir eiti prie darbų.
Ir Saliutės mintis buvo Aleksas užvaldęs. Nors apie išvaizdžią darbščią merginą daug vaikinų sukiojosi, bet jai nė vienas iš jų nepatiko. Anot jos pačios, nelipo prie širdies ir baigta.
Pasibaigus gegužinei ar vakaruškoms kaime, nei Aleksas, nei Saliamutė namo neskubėjo: susirasdavo vietą, kur galėtų atsisėsti, ir kalbėdavosi, kalbėdavosi… Pasvajodavo apie būsimą bendrą gyvenimą, apie galimybę turėti savo namus. Besidžiaugdami vienas kito artumu, supratingumu nė nepajusdavo, kad jau rytas brėkšta ir kad jau prie darbų reikia bėgti, o ne į patalus dairytis…
Kaimų žmonės jau kalbėjo apie tremtis, spėliojo, kad gal jų nė vieno nepalies, nes jie nesijautė niekam nieko blogo padarę, tiesiog augino duoną, be kurios neišsivertė nė vienas miesto žmogus.

Tęsinį skaitykite 2020 03 07 „Utenyje“