Seserys

Genovaitė ŠNUROVA. Taip, mes su Ona – seserys. Ona už mane šešeriais metais vyresnė, o vardas toks jai duotas todėl, kad gimė liepos 26-ąją, t. y. per Onines. Mano vardas Antanina, nes aš gimiau birželio 13-ąją, t. y. per Antanines. Tėvai pasakojo, kad mes dar turėjome vyresnį brolį Praną, bet jis mirė vos poros mėnesių. Mes net jo kapelio nežinome, nes tėvai nei patys jį lankė, nei mums parodė.
Gyvenome su tėvais kaime. Kadangi tėvas buvo vienintelis vyras šeimoje, tai tiek man, tiek seseriai reikėjo ne tik išmokti, bet ir dirbti įvairiausius vyriškus darbus. Mes ir ardavom, ir miške medžius kirsdavom, ir šienaudavom, ir netgi statėme ūkio pastatus, remontuodavome jau pastatytuosius. Žodžiu, buvome darbščios, fiziškai stiprios.
Tiesa, su mokslais buvo prasčiau. Tėvas galvojo, kad mergaitėms mokslo nereikia. Skaityti moka, pasirašyti moka, pinigus susiskaičiuoja ir to užtenka. Gal todėl mano sesuo tebaigė tik keturis pradžios mokyklos skyrius. Bet aš – net septynis, nes mane, kaip labai gabią, mokytis ragino mūsų parapijos kunigas. Tėvas nedrįso jam prieštarauti. Aš galvoju, kad dėl pastarojo užtarėjo tėvas mane nelabai mėgo, nes pats prie Dievo nelabai buvo linkęs. Ir kunigų kažkodėl labai nemėgo. (Tęsinys 2021 01 09 laikraštyje)