Savo laimę parsivedė pati

Genovaitė ŠNUROVA. Arūnė – mano kurso draugė. Tiksliau, buvusi. Kartu tame pačiame institute studijavome matematiką. Kurse tebuvome tik dvi merginos. Tiesa, pirmame kurse jų buvo daugiau, bet vėliau nubyrėjo, mat esą matematika – vyriškas mokslas.
Netgi tada, kai tapome kurso draugėmis, kurį laiką su Arūne beveik nebendravau. Ilgai negalėjau perprasti jos charakterio, nesupratau kai kurių elgesio motyvų, netgi jos aukštaitiškos šnekos, mat aš esu tikrų tikriausia žemaitė. Bet vėliau kažkaip viskas „susikratė“: įpratau prie jos manierų, išmokau keletą aukštaitiškų žodžių, kurių iki tol net nebuvau girdėjusi ir nežinojau jų reikšmės, patikėjau jos atvirumu. Ilgainiui tapome geromis draugėmis. Per atostogas ji mane net į savo tėvų namus buvo pasikvietusi.
Baigusios studijas, gavome paskyrimus į skirtingus kraštus: aš į Suvalkiją, o ji – į Dzūkiją. Bendravome tik laiškais. Aš kažkaip lengviau adaptavausi svetimame krašte, o Arūnei sekėsi sunkiau. Ji suko galvą, kaip iš ten ištrūkti ir gauti darbą kuriame nors Aukštaitijos rajone.
Kadangi po kurio laiko mūsų bendravimas nutrūko, ilgai nežinojau, ar jai pavyko įgyvendinti savo norus. Po kelerių metų aš visai pamiršau Arūnę, mat sukūriau šeimą, gimė vaikai, atsirado nauji draugai, kolegos. Įsisukau į kasdienybės voratinklius ir, tiesą pasakius, nelabai stengiausi iš jų ištrūkti…
Maždaug prieš 15 metų mano vyras gavo gerai mokamą darbą viename Aukštaitijos rajone. Aš tikrai nesidžiaugiau atsiradusia galimybe keisti gyvenamąją vietą, bet išeitys tebuvo dvi: arba sutikti su vyro sprendimu ir išvažiuoti, arba skirtis. Pasirinkau pirmąjį variantą. (Tęsinys 2021 03 06 laikraštyje)