Aš – kaimo mergaitė. Mano tėvai irgi paprasti kaimo žmonės. Nei jie kokių mokslų siekė, nei didelių svajonių turėjo. Aš ir dvi mano seserys nebuvome labai gabios mokslams, todėl tėvai mus spaudė prie ūkio darbų. Man tai netgi patiko. Ypač arkliai. Mėgau ir darže pasikapstyti. atrodydavo, kad suleidusi rankas į žemę tvirtybės iš jos pasisemiu.
Man buvo apie penkiolika metų, kai arklių prižiūrėtoju pradėjo dirbti toks Antanas. Jis buvo gal tik kokiais dviem trimis metais už mane vyresnis, bet jau baigęs veterinarijos mokslus. Kadangi Antanas man labai patiko, aš, kur buvus, kur nebuvus, vis prie arklių atsirasdavau.
Kai su Antanu susidraugavome, sužinojau, kad jo tikras vardas Antonas, kad jis rusas, bet visi jį vadina Antanu. Man visa tai tikrai nebuvo labai svarbu. labiausiai džiugino tai, kad ir jis manimi susidomėjo.
Nuo to laiko beveik visą laisvalaikį mes praleisdavome drauge. Mums abiem patiko tie patys kino filmai, tos pačios dainos, tik dėl vieno dalyko mūsų nuomonės išsiskirdavo: man patiko grybauti, bet jokių patiekalų iš grybų nemėgau, o jis atvirkščiai – į mišką ir kojos nekeldavo, o grybus valgydavo su didžiausiu malonumu.
Mūsų draugystė tęsėsi apie aštuonetą metų. Man jau buvo per dvidešimt, o jis – dvidešimt šešerių, kai pajutau, jog „prisidraugavome“. Išsigandau, nes nežinojau, kaip šią žinią sutiks Antanas. Pasirodė, kad be reikalo nuogąstavau: jis mane apkabino, išbučiavo ir net apsiverkė. Sakė, kad iš laimės. Tą pačią minutę jis pasiūlė man tekėti už jo. Ir aš, žinoma, labai apsidžiaugiau.
Deja, mano džiaugsmas trūko neilgai. Tik iki to laiko, kai naujieną sužinojo jo tėvai. Jie buvo kategoriški – jokių vedybų su kito tikėjimo mergina.
Tęsinį skaitykite 2019 09 14 „Utenyje“
