Prieš trisdešimt metų

Genovaitė ŠNUROVA. Sausio 13-oji į Lietuvos istoriją įrašyta didžiosiomis raidėmis. Dar ir šiandien, praėjus lygiai trisdešimčiai metų, tebėra daug tų dienų liudininkų, daug tų, kurie dėl darbo pobūdžio, ligų ar kitokių priežasčių negalėjo būti ten, kur vyko patys svarbiausieji įvykiai, juos sekė nesitraukdami nuo radijo aparatų ar televizijos ekranų. Istorija dar gyva daugelio atmintyje. Tuometiniai vaikai ir gimę jau nepriklausomybės metais pasakojimus apie Sausio 13-ąją girdi iš senelių, tėvų, skaito publikuotuose prisiminimuose, analizuoja istorijos pamokose.
O dabar atvirai. Tikrai nebuvau Vilniuje tomis Lietuvai svarbiomis dienomis, bet visa širdimi buvau su tais, kurie ten, bet žinau ne vieną žmogų, kuris ten irgi nebuvo, bet visiems iki šiol giriasi, kaip ten stovėjo, kaip valgyti vežė, kaip dainavo kartu su visais. Bala nematė, tegul giriasi. Šį kartą noriu papasakoti apie tris šeimas ir tai, kas jose vyko sausio12-ąją prieš trisdešimt metų, t. y. 1991-aisiais.
Dar prieš Naujuosius metus visas miestelis žinojome, kad sausio 12-ąją (tuomet niekas nė nepagalvojo, gal net juodžiausiame sapne nesapnavo, kas Lietuvoje atsitiks būtent tą dieną) dvi bendravardės tuoksis su savo išrinktaisiais. Pasiruošimas šiai šventei merginų tėvams buvo labai sudėtingas. Netgi paprasčiausius maisto produktus reikėjo kažkur gauti, kažkaip nusipirkti, o apie geresnės kokybės audinius jaunosios suknelei ar jaunojo kostiumui net pagalvoti niekas nedrįso. Tik dėl mėsos niekas tada nesuko galvos – pasipjovė kiaulę ir problemos kaip nebūta. (Tęsinys 21 01 23 laikraštyje)