Atvirumo valandėlė

Po mūsų tikrai nebebus mūsų…

Kaime gyvenusi mano mama turėjo draugę Elžbietą. Gyveno abi netoli viena kitos, labai gražiai sutarė, dalijosi žolynų sėklomis, daržovėmis ir, tikrai žinau, nė dienos neištverdavo viena be kitos. Kadangi žinojau, jog mama draugei nunešdavo dalį skanėstų, kuriuos aš jai atveždavau, tai stengdavausi pripirkti jų tiek, kad abiem užtektų.
Mano mama buvo silpnesnės sveikatos, todėl draugė jai pririnkdavo miško uogų (nes labai mėgo uogauti, o ir miškas buvo labai netoli), atnešdavo pieno (vis dar laikė karvutę), medaus (nežinau, iš kur gaudavo).
Kai mano mama mirė, Elžbieta nė neprašyta prižiūrėjo jos kapą. Tai žinodama (didelei savo gėdai turiu prisipažinti, kad aš tuo piktnaudžiavau), aš retokai nuvažiuodavau į tėviškę. Bet jau kai išsiruošdavau, tai visada su pilnu krepšiu lauktuvių Elžbietai.
Elžbieta buvo vienišė, nors pavardė – ištekėjusios moters. Aš niekada nemačiau jos vyro, net nieko apie jį negirdėjau. Neturėjo ji ir vaikų. Nieko nežinau apie jokius jos giminaičius.
Prieš dvejus metus man paskambino kaimo seniūnaitė ir pasakė, jog mirė Elžbieta, o ją palaidoti paprasčiausiai nėra kam. Mane, žinoma, nustebino tas pranešimas, bet dvejojau tik akimirką – taigi kad tikrai daugiau nėra kam…
Dar didesnis netikėtumas buvo tai, kad jos dviejų kambarių ir mažos virtuvytės namelis testamentu paliktas man…
Į tą namelį ilgai net kojos nekėliau. Tuo labiau jog žinojau, kad jis užrakintas, o kas turi raktą, net supratimo neturėjau. Kartą, lankant mamos ir, žinoma, Elžbietos kapą, prie manęs priėjo jauna moteris, pasisakė esanti seniūnaitė ir padavė man paveldėto namo raktus. Tai ir nuėjau…

Tęsinį skaitykite 2020 06 27 „Utenyje“