Šiandien, kai į viską žiūriu iš laiko perspektyvos, atrodo, kad tai buvo ne mano gyvenimas. Kad kažkokia kita moteris jį gyveno už mane, o aš tik stebėjau. Juk ar galėjau aš, kadaise stipri, didelių tikslų turinti asmenybė, leistis išnaudojama, skriaudžiama ir žeminama? Argi galėjau taip nusiristi, kad už paskutinius pinigus pirkčiau ne duonos vaikams, o alaus sau ir tiems vyrams, kurie trumpiems epizodams ateidavo į mano gyvenimą? Bet apie viską nuo pradžių.
Augau mirštančiame sovietiniame kaime, kur buvo įprasta už pagalbą atsilyginti ne padėka ar pinigais, o buteliu. Gėrė visi kaimo vyrai. Vieni – daug, kasdien, kiti taurelę išlenkdavo iš mandagumo, kad neįžeistų netikėtai užsukusio svečio ar prie šventės stalo sukviestų draugų. Iš pradžių gėrė tik vyrai, o moterys rūpinosi namais. Buvo įprasta, kad ryte išėję į darbus blaivūs, vakare grįždavo įkaušę – darbdavys ar kolega vis pavaišindavo. Kol vyrai darbovietėse gerdavo, moterys rūpinosi, kad ant stalo garuotų karšta sriuba, kad būtų kam arti žemę ir nuimti derlių. Tai buvo kaimas be vyrų, kaip ir dauguma to laikmečio kaimų.
Tęsinį skaitykite 2020 01 04 „Utenyje“
