Turiu prisipažinti, kad savo kaimyno Stasio gerai nepažinojau. Tiksliau, nežinojau jo praeities. Kai jis atvažiavo dirbti į mūsų kolūkį, jau buvo įpusėjęs ketvirtą dešimtį metų. Kaip jaunam, perspektyviam specialistui, Stasiui buvo paskirtas trijų kambarių butas daugiabučiame name. Kolūkio valdyba buvo nutarusi skirti jam kažkokią pinigų sumą įsikūrti. Mes tikėjomės, kad jis čia atsiveš ir savo šeimą, nes paprastai tokio amžiaus žmonės jau būna sukūrę šeimas, susilaukę vaikų. Nesulaukėme. Sunku buvo patikėti, kad gražiai nuaugęs, aukštas gražuolis nesulaukdavo moterų dėmesio, o ir pats nė karto nebuvo įsimylėjęs.
Kai sugalvojome kukliai atšvęsti eilinį mano gimtadienį, pasikvietėme ir kaimyną. Galvojome, kad tai bus puiki proga artimiau susipažinti, kažką daugiau apie jį sužinoti, o ne tik vardą ir pavardę. Iš karto sakau – pikantiškų detalių iš nelabai kalbaus Stasio išpešti nepavyko. Pasisakė tik tiek, kad tėvo neprisimena, kad motina mirė, kai jam buvo penkiolika metų ir kad juo rūpinosi vyresnė sesuo, kol baigė mokyklą. O kai jis įstojo į tuometinę Žemės ūkio akademiją, sesuo nustojo juo rūpintis, teigdama, kad ji neįgijo aukštojo mokslo, bet gyvena neblogai, tai kodėl broliui jo prireikė. Nuo to laiko brolio ir sesers santykiai, švelniai tariant, pašlijo…
Stasys mokėsi labai gerai, todėl prie pašalpos netekus maitintojo dar gaudavo pačią didžiausią stipendiją ir taip vertėsi. Trečiame kurse besimokydamas, susirado darbelį, tada buvo dar lengviau. Baigęs mokslus, paskyrimą gavo į kaimyninį kolūkį ir ten vyriausiuoju agronomu dirbo 11 metų. Tai ir viskas, ką pavyko sužinoti iš pirmų lūpų. Apie paneles, meilę ir kitokius intymesnius dalykus kaimynas neprasitarė netgi gerokai išgėręs. O mes jo labai ir nespaudėm. Galvojom, kad pirmam kartui užteks. Per kitus tokius pasisėdėjimus išpešim daugiau. Sakau iš karto – neišpešdavom. Ir tiesiai klausėm, ir aplinkiniais keliais sukom – nepavyko. Numykia kažką neaiškaus ir tiek…
Po poros metų į mūsų kolūkį atvažiavo jaunutė buhalterė Nijolė. Tikrai graži, neaukšta, lieknutė mergina iš karto visiems patiko. Po kurio laiko pastebėjome, kad jos žvilgsnis labai sušvelnėja pamačius Stasį. Tada ir gimė mūsų, keleto kolūkio specialistų, galvose sumanymas, kažkokiu būdu Nijolę ir Stasį supiršti. Kadangi Nijolė atskiro gyvenamojo ploto neturėjo, jai buvo išnuomotas kambarėlis. Laikinai, žinoma. Buvo taip sutarta, kad kai tik atsilaisvins koks nors butas, tai jis bus skirtas būtent jai.
Piršlybų planą sugalvojo pirmininko pavaduotojas. Jis susitarė su Nijolės šeimininke (o ji irgi pritarė mūsų sumanymui), kad toji suorganizuos vaišes (progą leido jai pačiai sugalvoti), „paruoš“ Nijolę, o mes, keturi piršliai, ir Stasys ateisime į svečius.
Tęsinys 2019 08 24
