Nesusipratimas

Genovaitė ŠNUROVA. Mano tėvai buvo mokslininkai. Mama dirbo vienoje mokslo įstaigoje, tėtis – kitoje. Be to, jis dar dėstė vienoje aukštojoje mokykloje. Aš buvau vienturtė jų duktė. Prisipažinsiu – šiek tiek palepinta, nes tėvai man beveik neturėjo laiko. Abu buvo taip užsiėmę savo moksline veikla, kad aš, galima sakyti, auklėjau pati save, o dėmesio stygių tėvai kompensuodavo įvairiausiomis dovanomis. Jau paauglystėje aš turėjau daug įvairiausių daiktų, apie kuriuos mano bendraamžiai gal net svajoti neišdrįsdavo.
Nežinau, ar tėtis kažkur „kyštelėjo liežuvį“, ar ne, bet į universitetą įstojau, palyginti, lengvai, nors mokykloje nebuvau pati geriausia mokinė. Kai mokiausi jau antrame kurse, pajutau, kad namuose vyksta kažkokia drama. Nenorėjau kištis į tėvų reikalus, todėl nieko neklausinėjau, o jie man nieko nepasakojo. Tik tada, kai kartą išgirdau, jog mama pasiūlė tėčiui skirtis, sunerimau.
Prisimenu, jog kartą tiesiog jų barnio viduryje įpuoliau į virtuvę ir griežtai pareikalavau, kad tėvai man paaiškintų, kas namuose vyksta. Tėtis, visas įraudęs, staiga apsisuko ir išėjo į kitą kambarį, o mamai neliko nieko kito, kaip tik pasakyti barnio priežastį. Pasirodo, mano tėtis užmezgė romaną su kolege dėstytoja. Negana to, su ja susilaukė dukters. Nežinau, kokiais būdais mama apie tai sužinojo (visais laikais būdavo „geradarių“, kurie pasistengdavo informuoti), bet man buvo pikčiausia, kad tėtis nesigynė, nesidievagojo, jog tai netiesa.
Kai pykčiai šiek tiek aprimo, tėtis, pasakęs, kad tikrai nesiruošia susieti savo gyvenimo su ta moterimi, pagimdžiusia jam dukrą, paprašė mamą leisti kartu pagyventi iki to laiko, kol jis susiras kitą tinkamą būstą. Mama leido, nes mūsų bute buvo keturi kambariai: viename aš buvau įsikūrusi, kitame tėtis, o likusiame buto plote šeimininkavo mama. Tiesą sakant, toks ten ir šeimininkavimas: ateina vėlai vakare, kažką pavalgo ir eina į savo kambarį miegoti.
Nežinau, ar tėtis sąmoningai neskubėjo iš mūsų išeiti, ar iš tikrųjų sunku buvo susirasti kitą gyvenamąją vietą, bet taip gyvenome apie pusę metų. Dar po kurio laiko, galima sakyti, viskas taip ir liko: tėtis niekur neišėjo, o mamos pyktis atslūgo. Abu sutarė, kad gaunamų atlyginimų į vieną piniginę nebedės, o kiekvienas gyvens iš savo pajamų. Tėtis pasižadėjo sumokėti visus mokesčius, o mama pirkti maistą bendroms vakarienėms ir pusryčiams. Pietus abu valgydavo kurioje nors visuomeninio maitinimo įstaigoje.
Žinoma, mama nuoskaudos nepamiršo, bet stengėsi apie tai nekalbėti. Kitaip sakant, vengė konfliktų. O gal išsibardavo, kai aš negirdėdavau. Tiesa, savaitgaliais, kai mama užsidariusi savo kambaryje vis kažką rašydavo, ne kartą paslapčia įėjusi mačiau ją verkiančią.
Tėvas savaitgaliais ir švenčių dienomis vis kažkur dingdavo. Sakydavo, kad važiuoja į tėviškę. Žinau, kad mama tokiais paaiškinimais netikėjo, bet ir dėmesio nekreipė: numodavo ranka, tuo lyg pasakydama – žinokis.
Tiesa, kartais, kai labai reikėdavo, viešumoje abu pasirodydavo kartu. Mama mokėjo būti tolerantiška, mėgo bendrauti su žmonėmis. Daug ką imponuodavo jos elegancija, kerinti šypsena. Tėtis irgi buvo tikras gražuolis: aukštas, gražiai nuaugęs, mokėjo asistuoti moterims, žarstyti joms komplimentus. Žiūrėdami į mano tėvus, daug kas pavydėdavo sutarimo. Jie netgi buvo laikomi laiminga pora.
Aš niekada nebuvau mačiusi tos tėvo dukros (ir iki dabar nemačiau), nors mama ir prašė tėvą atsivesti ją pas mus, nes mergaitė esanti nekalta dėl to, kas atsitiko, bet tėvas į tokį prašymą nereagavo.
Kai tėvo nesantuokinei dukrai buvo apie 20 metų, mirė mano mama. Galvojau, kad po mamos mirties tėvas išeis gyventi pas nesantuokinę dukrą pagimdžiusią moterį, bet taip neįvyko: jis liko gyventi kartu su manimi.
Kai jis, perkopęs aštuoniasdešimtmečio ribą, sunkiai pasiligojo, man buvo parašytas įgaliojimas tvarkyti jo finansinius reikalus. Jis gaudavo dvi pensijas (senatvės ir mokslininko), beveik iki 80 metų amžiaus dirbo dėstytoju, tiesa, puse etato, todėl maniau, kad jo sąskaitoje neabejotinai yra nemaža suma pinigų. Tėtis tikrai neišlaidavo, nemėgo puoštis, bet rengėsi išties elegantiškai ir tvarkingai. Jis, netgi apsirengęs paprastus, daug kartų skalbtus marškinėlius, atrodydavo labai oriai.
Tos keletas šimtinių, kurias pamačiau jo sąskaitoje, mane tiesiog pritrenkė. Nežinojau nė ką galvoti. Kai tėtis jau visiškai nebevaikščiojo, ėmiau ir tiesiai šviesiai paklausiau, kur jo pinigai. Atsakymas mane dar labiau pritrenkė – atiduodavo anai dukrai. Toji vis prašydavo, o jis mielaširdingai tenkino visus jos norus. Pykau ir dėl to, kad jis nei man, nei mano vaikams nėra padovanojęs nė menkiausios smulkmenos, o anai dukrai – prašau, ko nori, tą gauni. O norų būta neprastų: nupirktas nedidelis namas, baldai, viskas, ko reikia buičiai.
Kai jau nebegalėjau viena jo slaugyti (man gi reikėjo į darbą), samdžiau slaugę, kuriai mokėjau nemažus pinigus. Kartą sugalvojau, kad tegul ir anoji duktė pasistengia ir nors puse sumos prisideda prie tėvo slaugos. Tėvo užrašuose radau jos telefoną ir paskambinau. Pokalbis buvo labai trumpas ir konkretus – nieko nemokėsiu, nieko neduosiu ir prašau man neskambinėti…
Kai tėtis mirė, į šermenis susirinko giminaičiai, jo buvę bendradarbiai, kaimynai. Beveik visus tuos žmones aš pažinojau. O vieną šermenų dienos pavakarę į šarvojimo salę įžengė jauna daili šviesiaplaukė, kokių 40 metų moteris. Ją pamačius, užvirė mano kraujas. Pagalvojau, kad čia ir bus ta tėvo dukra. Žinoma, nepuoliau jos kaip liūtė, bet pasivadinau ją į poilsio kambarėlį ir nieko neklausinėdama išdėjau viską, kas per ilgus metus buvo manyje susikaupę (kad tėtis visus šeimos pinigus jai atiduodavo, kad dėl jos ir jos mamos labai kentėjo mano mama, kad dėl šios priežasties ji anksti pasiligojo ir mirė, kad ir man bei mano vaikams sugadino gyvenimą ir t. t.).
Toji moteris vis bandė man kažką pasakyti, bet aš neleidau jai nė žodžio ištarti. Tik tada, kai jau nebežinojau, ką bjauraus jai dar pasakyti, ir užsičiaupiau, ji pasakė, jog nesuprato mano priekaištų. Pasirodo, ji buvo ne tėvo duktė, o buvusi tėvo studentė, kuriai tėvas labai daug padėjo siekiant mokslinio laipsnio. Sužinojusi, kad jos buvęs dėstytojas mirė, atėjo su juo atsisveikinti…
Gal galite įsivaizduoti, kaip aš tada jaučiausi… Ir dabar, nors jau praėjo beveik ketveri metai, aš, lankydama tėvo kapą, vis dar paraustu iš gėdos prisiminusi tą įvykį…
O toji dukra taip ir neatėjo atsisveikinti su tėvu…