Nenusisekusio Nijolės vedybinio gyvenimo plėnys vis dar ruseno. Nebelabai skaudėjo, bet kažkas vis dar nedavė ramybės. Nežinia, ar tai buvo tiesiog moteriškas pavydas (nesvarbu, kad aš vyro nemyliu, bet jis vis vien turi būti tik mano), ar žinojimas, jog į buvusį bendrą būstą atėjo kita – gerokai jaunesnė, linksmesnė, o gal netgi gražesnė, – moterį lyg kokia kinivarpa graužė iš vidaus. Namuose Nijolė kažkodėl niekada neverkdavo, o kai tik nueina į darbą, tai lyg kažkoks piktadarys kažkokį mygtuką paspaudžia, kuris tą pačią akimirką emocijų kanalus atidaro – ašaros dideliais lašais kapsi ant prirašytų buhalterinių ataskaitų. Tame pačiame kabinete sėdintis kolega Alfredas anksčiau iš to tik pasijuokdavo, sakydamas, kad Nijolės akys įstatytos labai šlapioje vietoje. Vėliau, matydamas, kad moteris kasdien ašaroja, bandė ją guosti: gal grubokai, gal vyriškai, bet taip, kaip sugebėjo. Ir pavykdavo. Netgi kasdien vis geriau…
Tęsinį skaitykite 2021 07 17 „Utenyje“
