Genovaitė ŠNUROVA
Buvau paprasta kaimo mergaitė. Baigiau žemės ūkio technikumą, gavau paskyrimą į tolimą rajoną. Apie būsimą darbovietę iš viso nieko nežinojau. Net tame rajone niekada nebuvau buvusi.
Nuvažiavau. Dar ir dabar prisimenu, kaip drebėjo kojos einant į kolūkio pirmininko kabinetą. Pasikalbėjome lyg per tardymą. Paklausė, ar sugebėčiau dirbti mechaninių dirbtuvių dispečerinėje. Atsakiau, kad sugebėsiu, nors neturėjau jokio supratimo apie tą darbą. Manau, kad lygiai taip pat būčiau atsakiusi ir tada, jei būtų buvęs pasiūlytas kitas darbas.
Tose mechaninėse dirbtuvėse daugiau moterų nebuvo. Kažkoks vyriškis, priėjęs prie manęs, lyg ir bandė paaiškinti mano darbo specifiką, bet vartojo tokius „vyriškus“ posakius, jog aš tik raudau, mikčiojau ir nieko nesupratau.
Kol įgudau, kasdien sulaukdavau priekaištų, kad ne taip padariau, ne tą žmogų į kažkurį darbo barą nusiunčiau, ne taip važtaraščius užpildžiau ir t. t. Kai jau buvau nusprendusi, jog bėgsiu iš čia neatsigręždama, lyg ir pradėjo sektis. Susidraugavau su jaunais vairuotojais, traktorininkais, kurie dar patys nebuvo pamiršę pirmųjų darbo mėnesių naujame kolektyve. Jie man netgi surašė pavardes tų, su kuriais reikia nesiginčyti – pasakyti, kur ir ką jie tą dieną turi dirbti, ir nesileisti į jokius ginčus.
Tęsinį skaitykite 2021 02 20 „Utenyje“
