Atvirumo valandėlė

Mačiau jos ašaras

Genovaitė ŠNUROVA

Retokai užklystu į savo gimtojo miesto kapines. Pati save guodžiu, kad tam labai trūksta laiko, nors iš tikrųjų tai tik nelabai vykęs pasiteisinimas, nenuraminantis sąžinės, o tik šiek tiek ją pridengiantis lyg kažkokiu nematomu vualiu. Labai norint užtektų laiko (juk tiek jo daug praleidžiu paprasčiausiai tingėdama net pajudėti), bet tas nuolatinis savęs apgaudinėjimas pasižadant tą padaryti rytoj jau lyg ir tapo tradicinis. Užtat vakar, kai gėdos jausmas jau užpildė visas įmanomas sielos tuštumas, sėdau į automobilį ir išvažiavau. O dabar belieka prisipažinti, kad močiutės ir senelio kapų (man niekas niekada nepaaiškino, kodėl jie palaidoti atskirai) labai ilgai ieškojau. Apytikriai žinojau, kuriame kapinių pakraštėlyje amžinojo poilsio atgulęs senelis, o močiutės, mirusios, kai aš dar net gimusi nebuvau, kapą visada sunkiai susirasdavau.
Beklaidžiodama po kapines ir atidžiai skaitinėdama paminkliniuose akmenyse iškaltas pavardes, pamačiau Aušrą. Ji stovėjo gale kažkieno kapo, vėjas plaikstė ilgokus jos plaukus, o iš akių nenutrūkstančia srovele tekėjo ašaros. Pabandžiau pasisveikinti, bet ji nė nežvilgtelėjo į mano pusę. Pamaniau, kad šią minutę ji nieko nemato ir negirdi. Nutariau pasielgti kitaip: sėsti į automobilį, paliktą aikštelėje šalia kapinių, ir jos palaukti…

Tęsinį skaitykite 2020 08 01 „Utenyje“