Linksma istorija su liūdna pabaiga

Genovaitė ŠNUROVA. Tylu dabar mano namuose. Trys suaugę vaikai jau seniai paliko namus. Vyriausioji dukra įsikūrė Švedijoje, turi du paauglius vaikus, kurie nekalba lietuviškai. Dėl to aš kaltinu dukrą, bet ji atsikerta, kad vaikams mokėti tris kalbas – labai sudėtinga, mat žentas – suomis, todėl jis nori, kad vaikai kalbėtų ir jo gimtąja kalba. Švedų kalbą, be jokios abejonės, ne tik vaikams, bet ir dukrai mokėti būtina, todėl mokytis dar ir lietuviškai vaikams jau per sunku. Dukra tokią situaciją priima kaip normą, o man dėl to tikrai labai liūdna.
Du mūsų sūnūs irgi seniai savarankiški, abu turi savo šeimas, augina vaikus, bet irgi gyvena ne Lietuvoje. Džiaugiuosi tik dėl to, kad marčios lietuvės ir kad abiejų šeimų vaikai moka lietuviškai. Dėl šios priežasties netgi nuvažiuoju pas juos dažniau. Abu gyvena Anglijoje, tik skirtinguose miestuose.
Pačiame vidurvasaryje palaidojau vyrą, su kuriuo santuokoje išgyvenome 44 metus. Nuo to laiko pratinuosi prie tylos. Vasarą buvo paprasčiau, nes turime sodą, kurio nenorėjau apleisti, aplink namus yra net keletas gėlynų, alpinariumas, dekoratyvinių medelių. Visa tai irgi reikėjo apšokinėti, todėl dirbdama užsimiršdavau. Nuo rudens viskas pasikeitė – namuose taip tylu, kad net norisi eiti bet kur, kad tik ta tyla manęs nepasivytų… Tęsinį skaitykite 2020 01 11