Genovaitė ŠNUROVA
Prisipažinsiu, labai nustebino pranešimas apie mano velionės draugės sūnaus mirtį. Tuo labiau kad liūdną žinią pranešęs žmogus nieko daugiau nepaaiškino, o tik pasakė, kad Paulius mirė, kad bus ten ir ten pašarvotas, dar pasakė, kuriose kapinėse bus palaidotas, ir viskas.
Tokią žinią išgirdusi, dar kurį laiką taip ir sėdėjau su telefono rageliu rankose. Galvojau, kad gal įvyko klaida, kad ne apie mano kažkada augintą Paulių kalbama, o apie kažkokį jo bendravardį. Kai šiek tiek atslūgo skaudžios žinios sukelta įtampa, bandžiau suskaičiuoti, kiek dabar Pauliui galėtų būti metų. Savo gėdai turiu prisipažinti, kad tikslaus skaičiaus nežinojau – kažkur apie 45 ar pora metų daugiau. Tai argi sulaukus tik tiek metų jau mirštama? Po akimirkos pati save išbariau – mirtis turi savo sąrašus, kuriais ir vadovaujasi.
Kai šiek tiek atsitokėjau, keistokai pasijaučiau. Juk taip ir tebesėdėjau su telefono rageliu rankoje, o reikėjo skubiai taip surikiuoti iš anksto suplanuotus reikalus, kad bemat galėčiau išvažiuoti į šermenis. Susiruošiau akimirksniu. Pakeliui nusipirkau labai gražių gėlių puokštę, keletą įmantrių žibintėlių ir skubėjau ieškoti šarvojimo salės adreso. Radau nesunkiai. Užtat įėjusi į vidų nustėrau…
Tęsinį skaitykite 2019 08 31 „Utenyje“
