Atvirumo valandėlė

Kitos išeities nebuvo

Su jaunystės draugu Rimu neseniai mus suvedė atsitiktinumas. Ėjau gatve nuleidęs galvą, apie kažką galvodamas, paskendęs rūpesčiuose ir mintyse, kol į kažką atsitrenkiau. Pirmiausia pagalvojau, kad į medį, o kitą akimirką atsitokėjau – medis negali būti toks minkštas. Tada pakėliau galvą ir… pamačiau kažkada matytas akis. Ne iš karto prisiminiau, kieno tos akys. Ir tik tada, kai tas „minkštas medis“ nusišypsojo, atpažinau Rimą. Jis, pasirodo, atpažinęs mane, specialiai ėjo priešais taip, kad į jį atsitrenkčiau…
Vaikystėje mus vadino neišskiriamais draugais. Iš tikrųjų tai taip ir buvo: kartu žaidėm, kartu į mokyklą ėjom ir iš jos grįždavome, kartu mažame upelyje popierinius laivelius plukdydavome, kartu eidavome varlių kurkimo klausytis. O kai kada, ką čia dabar slėpsi, jų pririnkdavome gandrams…
Rimas gyveno tik su mama. Tėvo jis neturėjo, bet ta aplinkybė man nebuvo svarbi. Kad kažkas negerai, supratau tik tada, kai, baigęs mokyklą, aš rinkausi tolimesnį gyvenimo kelią, o jis jau tada žinojo, kad niekur iš kaimo neišvažiuos, niekur toliau nesimokys, nes mama neišgalės jo išleisti į mokslus.

Tęsinys 2019 10 19