Genovaitė ŠNUROVA
Kai mirė mano močiutė, man buvo šešeri metai. Prisimenu, kad sėdėdama prie karsto labai verkiau. Tuomet aš dar nesupratau, kas yra mirtis, kodėl močiutė guli karste (tada nežinojau, kad tas daiktas taip vadinasi), bet kadangi visi šalia sėdintys verkė, tai ir aš neatsilikau. O klykti pradėjau tuomet, kai karstą su močiutės palaikais jau leido į duobę: tik tada supratau, kad labai mylėtos močiutės daugiau nebepamatysiu…
Kai po gal kokių penkerių metų mano tėvai nusprendė močiutės namą parduoti, būsimi jo savininkai prašė atlaisvinti patalpas. Žodžiu, norėjo, kad name neliktų jokio močiutės daikto. Tada tai buvo darbelio… Netgi man, nors tuomet, rodos, buvau ketvirtokė…
Matytumėte, kiek močiutė buvo visko prikaupusi: spintoje lentynos lūžo nuo naujausių patalynės komplektų, rankšluosčių, antklodžių, staltiesių, audinių iš medvilnės ir lino atraižų, pledų, pagalvių, apklotų… Ant spintos buvo uždėti du į audinį suvynioti kilimai, gal dešimt metrų kiliminių takų… Visko gerai nė neatsimenu.
Kitame kambaryje buvo indų karalija: neišpakuoti kavos, arbatos, pietų servizai, dėžutės, pilnos šaukštų, šakučių, peilių, visokiausių virtuvės reikmenų, o sekcijoje, dviejuose bufetėliuose po stiklais puikavosi krištoliniai indai, įmantrios žvakidės.
Tęsinį skaitykite 2021 04 29 „Utenyje“
