Kaltino tik mane

Genovaitė ŠNUROVA. Tada buvau miestelio vidurinės mokyklos dešimtokė, kai į mūsų mokyklą atėjo naujas mokinys – aukštas juodaplaukis kerinčia šypsena. Mes, mergaitės, kaip dabar jaunimas sako, susilydėm dėl jo. Visos kaip įmanydamos jam pataikavom, visos stengėmės pakliūti į jo „ryšio zoną“. Tarp tų, pametusių galvą, žinoma, buvau ir aš. Sužinojusi, kad jam sunkiai sekasi matematika, pasisiūliau padėti, o kai mano pagalbos atsisakė, gal savaitę verkiau pagalvę apsikabinusi.
Kai lietuvių kalbos mokytoja visai klasei girdint pagyrė jo rašinį, papasakojo apie tai, kad Alvydas (toks to gražuolio vardas) labai daug skaito, kad domisi pačiomis naujausiomis knygomis, ir aš puoliau skaityti. Negana to, tapau, ko gero, pati uoliausia miestelyje esančio knygyno lankytoja, nešiau iš matymo pažįstamai knygyno vedėjai saldainius, šokoladą už galimybę nusipirkti pačias populiariausias knygas. (Mano jaunystės laikais nusipirkti bet kokį romaną buvo labai sudėtinga.) (Tęsinys 2020 07 18 laikraštyje)