Ir reikėjo gi šitaip…

Genovaitė ŠNUROVA. Gal kažkuo nusidėjau gyvenimui, kad jis man šeiminės laimės pašykštėjo. Turėjau keturias seseris (dvi jau mirusios), bet tik aš viena likau netekėjusi. Mano klasės draugės irgi visos ištekėjo, o aš vis ne. Bendrakursės irgi sukūrė šeimas, o aš kaip ne, taip ne. Kartais pagalvoju, kad ne vien likimas man buvo nedraugiškas, bet ir aš pati prie savo senmergystės gerokai prisidėjau…
Pirmą kartą įsimylėjau būdama aštuntoje klasėje gerokai už save vyresnį kaimyną. Sekiojau jam iš paskos visur, kur tik galėjau, prisigalvodavau visokiausių reikalų, kad tik galėčiau kuo dažniau susitikti. Sužinojusi, kad jis mėgsta žaisti stalo tenisą, ir aš užsimaniau būtinai išmokti, kad galėčiau dažniau būti ten, kur ir jis.
Tirpau iš laimės, kai kaimynas, mokydamas teisingai laikyti stalo teniso raketę, paimdavo mane už rankos, apkabindavo. Jaučiausi devintame danguje… Užtat kai sužinojau, jog greitai bus jo vestuvės, nusprendžiau, kad mano gyvenimas baigtas. Parėjusi iš mokyklos pasiėmiau visas tabletes, kurias, mačiau, gerdavo mama, susipyliau į burną ir atsiguliau laukdama mirties. Gulėdama galvojau, kaip, sužinojęs apie nelaimę, graušis mano mylimasis, kaip jis gailėsis, kad nekreipė dėmesio į mane…
Jau vakarėjo. Mama turėjo sugrįžti iš darbo, o aš vis dar buvau gyva. Vakarienės atsisakiau, savo mėgstamos arbatos irgi nebegėriau, nes vis laukiau mirties. Vakare, prieš eidama miegoti, mama pasigedo vitamino C tablečių. Kai pamačiau, kad ji krato tuščią buteliuką, supratau, kad iš mano sumanymo atkeršyti kaimynui nieko neišeis – dar niekas nemirė nuo keleto tablečių vitaminų…
Kai jau buvau trečiame instituto kurse, susipažinau su kitame bendrabučio kambaryje gyvenančiu Vidu. Po keleto bendravimo mėnesių supratau, kad ir aš jam patinku, ir jis man. Abu, už rankų susikabinę, vaikščiodavome Neries pakrantėmis, eidavome į kiną, parke susėdę svajodavome apie ateitį. Jums gal sunku patikėti, bet tik tada aš sužinojau, kad jo pavardė – Kopūstas. Vos tik pagalvojusi apie tai, jog gali atsitikti taip, kad aš tapsiu Kopūstiene, praėjo noras bendrauti su Vidu…
Kadangi tarybiniais laikais panelės, sulaukusios dvidešimt penkerių, jau būdavo vadinamos senmergėmis, tą „titulą“ ir aš jau buvau užsitarnavusi. Tuo labiau kad tada jau artėjau prie trisdešimtmečio…
Nemanykite, kad giriuosi, bet buvau vertinama darbe, domėjausi viskuo, kuo tik tais laikais buvo įmanoma, lankiausi visokiausiuose pasilinksminimo vakaruose, nevengiau kvietimų į svečius, mėgau keliauti. Turiu prisipažinti ir tai, kad vyrų dėmesio visada stokojau. Priežasties nežinau. Man pačiai atrodė, kad esu patraukli, linksma, kad moku bendrauti, bet nevedę vyrai rinkdavosi kitas.
Kai į mūsų darbo kolektyvą įsijungė naujokas, pajutau jo man rodomą palankumą, bet aš stengiausi nekreipti į jį jokio dėmesio, nes jo pavardė buvo tokia, jog nei garsiai ištarti, nei tuo labiau parašyti netgi dabar nenoriu. Neįsivaizduoju, kaip jis pats jausdavosi, kai prireikdavo ją pasisakyti.
Nuo to laiko mane lyg kažkas apsėdo. Vos tik pajuntu, kad man kažkoks žmogus patinka, pirmiausia bandau sužinoti jo pavardę. Ir, o siaube, tos pavardės lyg tyčia būdavo tokios, nuo kurių mano kūnas pagaugais nueidavo. Tarsi kas specialiai į mano akiratį būtent su tokiomis pavardėmis vyrus atsiųsdavo…
Kai jau buvau perkopusi keturiasdešimtmetį, mane aplinkiniai vadino nebe paprasta, o užkietėjusia senmerge. Nuo to man nebuvo nei geriau, nei blogiau, bet mano kelyje vis tiek atsirasdavo vyrų su man alergiją sukeliančiomis pavardėmis – Dulkė, Lapinas, Nugara, Pyragas, Makštys ir kt.
Artėdama prie penkiasdešimtmečio, susipažinau su simpatišku vyriškiu. Kažkelinto pasimatymo metu sužinojau, kad jis neseniai išsiskyrė su žmona, kad turi du suaugusius vaikus ir kad jo pavardė – Baravykas. Keletą savaičių nebežinojau, ar juoktis, ar verkti. O po kurio laiko susitaikiau su mintimi, kad Baravykienė – bene pats geriausias mano kelyje pasitaikęs variantas. Pagalvojau ir apie tai, kad baravykiukų jau tikrai nebebus, tai ko čia labai baidytis.
Kai jau buvau pripratinusi save prie minties, kad nebėra ko tikėtis, kad geresnio varianto gali ir nebebūti, o senatvės sulaukti vienai buvo lyg ir nepriimtina, atsitiko tai, ko iš anksto numatyti negalėjau – mano Baravykas, buvusios žmonos gražiai paprašytas, sugrįžo į šeimą. Nuplaukė mano galimybė tapti ponia Baravykiene…
Kai mirė viena mano seserų, nuvykusi į šermenis susipažinau su jos kaimynu, kuris labai daug padėjo per laidotuves. Tai buvo kokia dešimčia metų už mane vyresnis žmogus, žilsterėjusiais plaukais, aiškiai žemaičiuojantis.
Kitą dieną po laidotuvių tą vyriškį mes, likusios seserys, pasikvietėme į vienos jų butą, norėdamos šiam žmogui padėkoti už pagalbą. Susėdę pasikalbėjome, pasivaišinome ir atsisveikinome.
Vėliau tas vyriškis padėjo sutvarkyti mirusios sesers kapavietę, patarė į ką kreiptis dėl paminklo, pasiūlė kapą apsodinti gėlėmis, kurias pats augina.
Praėjus gal pusmečiui, jis man pradėjo skambinti, norėdamas tiesiog pasikalbėti. Prisipažino, kad irgi yra vienišas, kad nuobodu vienam, kad norėtų pas mane atvažiuoti. Kažkurio pokalbio metu ir sužinojau, kad jo pavardė – Rožė. Ją išgirdusi, aš nesusivaldžiau neprunkštelėjusi – jau kad sekasi, tai sekasi…
Gal ir būčiau susigundžiusi tapti Rožiene (gražu, ar ne?), bet jis nepanorėjo keltis gyventi pas mane į kaimą, o aš kategoriškai atsisakiau važiuoti į miestą. Taip ir nutrūko mūsų bendravimas…
Guodžiuosi tuo, kad senmergystė mane puošia…