Atvirumo valandėlė

Draugas tol, kol reikalingas

Genovaitė ŠNUROVA. Mano vyras – kaimo vaikas. Nors aš gimusi ir augusi dideliame mieste, kartą kurso draugė pakvietė mane paviešėti pas jos tėvus, gyvenančius vienkiemyje prie ežero. Prižadėjo, kad galėsime kasdien maudytis, vaikščioti po šalia esantį mišką, žodžiu – gėrėtis gamta. Sutikau pamaniusi, kad vis tiek vasarai kitokių planų neturiu.
Gal po kokios savaitės, kai jau ruošiausi grįžti į miestą, nes nenorėjau piktnaudžiauti draugės ir jos tėvų gerumu, draugė dar pasiūlė pasilikti savaitgaliui, nes kitame kaime bus gegužinė, o aš, jos nuomone, net supratimo neturiu, kas tai yra. Pasilikau. Vėliau juokavau, kad didžioji geradarė Lemtis pasistengė, kad sutikčiau eiti į kaimo šokius, mat vos tik užgrojus muzikai mane šokio pakvietė toks tamsiaplaukis. Jis buvo toks aukštas, kad jo veido gerai neįžiūrėjau. Lyg ir nepatogu buvo galvą užvertus į jo akis spoksoti. Vėliau įsižiūrėjau – ogi gražus pasiutusiai…
Nuo tos dienos mes nebeišsiskyrėme, nors mano draugę toks to vaikino elgesys stebino – sakė, kad jam nė viena mergina neįtikdavo… (Tęsinys 2020 12 05 laikraštyje)