Atidėlioti tikrai neverta

Su Benu susipažinome visiškai atsitiktinai. Nors galima sakyti ir kitaip: pati puoliau jam į glėbį. Na, ėjau gatve, paslydau ir būčiau išsitiesusi aukštielninka, jei paskui mane ėjęs vyriškis nebūtų manęs paprasčiausiai pagavęs. Užtat ir sakau, kad pati įkritau jam į glėbį.
Padėkojau tam vyrui (man pasirodė, kad jis netgi labai simpatiškas), pasitaisiau ant akių užkritusią kepuraitę ir vėl rengiausi eiti tolyn. Vos tik žengiau keletą žingsnių ir vėl slydau. Tik šį kartą nepargriuvau. O tas vyriškis mane prisivijo ir juokdamasis iš mano nesėkmių pasisiūlė parvežti namo. Sakė, tada galėsiąs ramiai miegoti, nes žinos, kad aš saugiai pasiekiau namus. Aš gal keletą akimirkų sąmoningai delsiau, tiesiog vaizdavau abejingą jo pasiūlymui, o iš tikrųjų tai net labai apsidžiaugiau. Noras per akivaizdžią plikšalą saugiai pasiekti namus tikrai viliojo. O ir jo automobilis buvo čia pat.
Kiek čia to važiavimo iki mano namų: vienas posūkis, dvi gatvelės ir viskas. Nespėjau net geradario vardo paklausti. Tik tada, kai išlipau iš automobilio, susipratau padėkoti. O kadangi tas vyras maloniai nusišypsojo, tai dar ir kavos pakviečiau. Ne į namus, aišku, bet į kavinukę, esančią namo, kuriame gyvenu, pirmame aukšte.
Gurkšnodami kavą ir susipažinome. Sužinojau, kad jis gyvena kitame miesto gale, kad yra našlys, kad turi du suaugusius, savo šeimas sukūrusius sūnus, gyvenančius atskirai. Aš irgi prisipažinau, kad gyvenu viena, kad kartais vakarais labai liūdžiu, kad dar labai norėčiau išeiti pasivaikščioti, tiesiog pabūti lauke, bet neturiu tokios draugės, o vienai kažkaip nepatogu. (Tęsinys 2021 02 27 laikraštyje)