Atvirumo valandėlė

Streso padarinius tebejaučiu

Genovaitė ŠNUROVA Penktadienis. Ramiai dirbau ir jau galvojau apie tai, kaip praleisiu savaitgalį. Žinojau, kad rytoj mamą išleis iš ligoninės, kad ją parsivešiu į savo namus (jei sutiks) arba jos namuose kartu pabūsiu porą dienų.Mama susirgo labai netikėtai. Tiesiog iškart po šešiasdešimtojo gimtadienio šventės. Niekada nebuvusi pas gydytojus, nevartojusi jokių vaistų, ėmė ir susmuko viduryje […]

Atvirumo valandėlė

Tėvo vardas … Elena

Vos tik buvo paskelbtas karantinas, įprasta mano dienotvarkė griuvo. Visų pirma, nebereikėjo anksti keltis, gražiai rengtis, susitvarkyti plaukus, šiokį tokį makiažą pasidaryti ir išvažiuoti į darbą (prieš keletą metų iš miesto išsikėliau į senelių sodybą kaime), nepamirštant rezervuoti šiek tiek laiko automobilių kamščiams gatvėse. O darbe pirmiausia su kolegėmis išgerdavome po puodelį kavos, aptardavome praėjusios […]

Atvirumo valandėlė

Po mūsų tikrai nebebus mūsų…

Kaime gyvenusi mano mama turėjo draugę Elžbietą. Gyveno abi netoli viena kitos, labai gražiai sutarė, dalijosi žolynų sėklomis, daržovėmis ir, tikrai žinau, nė dienos neištverdavo viena be kitos. Kadangi žinojau, jog mama draugei nunešdavo dalį skanėstų, kuriuos aš jai atveždavau, tai stengdavausi pripirkti jų tiek, kad abiem užtektų.Mano mama buvo silpnesnės sveikatos, todėl draugė jai […]

Atvirumo valandėlė

Netikėtas susitikimas po 50 metų

Genovaitė ŠNUROVA Net pašokau nuo kėdės iš nuostabos, kai sanatorijos druskų kambaryje šalia sėdėjęs vyras kreipėsi į mane vardu. Pirmiausia pagalvojau, kad jis gal koks ekstrasensas, nes (tai buvo, rodos, ketvirtoji šios procedūros diena) aš savo vardo garsiai neištariau. Tikrai, tikrai. Tiesiog ateidavau nurodytu laiku, apsirengdavau specialiais rūbais ir tylutėliai atsisėsdavau į nurodytą kėdę, kurią […]

Atvirumo valandėlė

Praėjusio laiko atgarsiai

Genovaitė ŠNUROVA. Mano istorija gal kiek neįprasta, bet aš vis tiek noriu ją papasakoti. Tuo labiau kad artėjant vasarai buvau priversta viena pasilikti namuose visai savaitei. Taigi, apmąstymams laiko užteko.Turiu prisipažinti, kad Dievu ar kažkaip kitaip pavadintu Tvėrėju tikrai tikiu, bet bažnyčios nelankau. Gal dėl to, kad jos nelankė ir mano močiutė, man nuo vaikystės […]

Atvirumo valandėlė

Penktosios Laudato si’ metinės. „Viskas susiję“

2015 metais gegužės 24 dieną buvo paskelbta popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’ apie rūpinimąsi bendrais namais. Joje popiežius pratęsė savo pirmtakų įžvalgas ir papildė savomis, įtraukė naujų temų. „Tai naujas žingsnis Bažnyčios socialinėje doktrinoje ir gairės teisingesnių visuomenių kūrimui, mokančių saugoti žmogaus ir visos kūrinijos gyvenimą“, – rašo Andrea Tornielli, „Vatican News“ vyriausiasis redaktorius.Enciklikoje organiškai […]

Atvirumo valandėlė

Užauginome egoistą

Genovaitė ŠNUROVA. Prisipažįstu, visada buvau smalsus, linksmas, mėgstantis dainuoti ir geras kompanijas. Nežinau ir jau tikrai nebesužinosiu vieno dalyko – kodėl moterys dėl manęs netgi rungtyniavo (tikrai nesigiriu, bet taip buvo, o kai kas sako, kad ir dabar taip yra), nes nebuvau nei gražus, nei aukštas, nei turtingas. Labai mėgau šokti, todėl visada galvojau, kad […]

Atvirumo valandėlė

Žolinė – paskutinė vasaros šventė

Genovaitė ŠNUROVA. Vos tik pastebi voratinklių skaras ant žolynų, į kalendorių net žvilgterėti nereikia – rugpjūtis… O tada dar ir jaunystės laikais dažnai dainuotą dainą prisimeni: „Greit ruduo jau / Už lango rugpjūtis / Nuo lietaus patamsėjo laukai / Žinau aš – patinku tau, mielasis / Kaip kadaise tu man patikai…“Rugpjūtis – dar vienas ženklas, […]

Atvirumo valandėlė

Meilė nebuvo tikra

Genovaitė ŠNUROVA. Su Ada draugavau nuo šeštos klasės. Nei sau, nei kitiems negaliu paaiškinti, kodėl iš visų klasės mergaičių būtent ji man labiausiai patiko, nors nebuvo nei labai graži, nei kokiais nors talentais išsiskirianti iš kitų. Aš jaučiausi įsimylėjęs, nors tada dar supratimo neturėjau apie tikrą meilę. Lydėdavau Adą namo, panešdavau jos portfelį, kuris visada […]

Atvirumo valandėlė

Vienturtėliai neatsparūs blogiui

Genovaitė ŠNUROVA.Prieš keletą metų mano draugė Dovilė įsigijo sodybą. Ji buvo visai šalia vieškelio, ant kalvelės, nuo kurios atsiveria nuostabaus grožio panorama.Iki artimiausio kaimelio buvo visai netoli, bet netgi arčiausiai esančių namų nesimatė, nes juos užstojo gal kažkada čia gyvenusiųjų sodinti, o gal savaradžiai medžiai.Kai pirmą kartą pamačiau draugės pirkinį, nusivyliau. Sodyba buvo labai apleista. […]