utenis 11

Monday, June 17, 2019

Atvirumo valandėlė

Gailiuosi, kad pritrūko kantrybės

Genovaitė ŠNUROVA

Pavargau. Nieko sunkaus visą dieną nedirbau, o pavargau. Gal nuo įspūdžių gausos, gal nuo neramių minčių, o gal ir nuo savotiško nusivylimo. Savimi, aišku, nusivyliau, o ne kitais.
Dabar žinau, kad ilgai šitaip sėdėsiu, spoksosiu į vieną tašką lubose ir galvosiu, galvosiu... Prisiminimai neleis užmigti. O gal net kažkokia savigrauža. Nors, tiesą sakant, sudėtinga kaltinti save. Kažkaip neįprasta. Kitą gali iškoneveikti, išvadinti pačiais bjauriausiais žodžiais, pasistengti su juo nesusitikti, nesikalbėti, o ką daryti pačiai su savimi?
Kaip save nubausti, kad nemokėjau atleisti, kad net neįsigilinau į priežastis, o tik smerkiau ir smerkiau. Ir pati viena nusprendžiau – nebereikia man šito žmogaus. Viskas, skyrybos. Vienintelė pati protingiausia išeitis. Ne tada taip galvojau, o dabar, praėjus beveik keturiems dešimtmečiams. Dabar, kai tik ką prieš valandą grįžau iš klasės draugų susitikimo, praėjus penkiasdešimčiai metų po vidurinės mokyklos baigimo...
Bendraklasį Aurimą įsimylėjau būdama dešimtoje klasėje. Žinotumėte, kiek ašarų pagalvė sugėrė, kai supratau, jog aš jam visiškai nerūpiu. Kur jau čia man su juo lygintis – jis buvo vienturtis kolūkio pirmininko sūnus, o aš – tik našlės melžėjos duktė. Nesvarbu, kad buvau graži, kad gabi mokslams, bet neturtinga. Užtat mano vienmetė Ieva, kuriai mokslai nelabai sekėsi, buvo kritusi Aurimui į akį: jis stengėsi įtikti Ievai, nuolat būti šalia jos. Kai jis be jokių užuolankų man pasakė, kad aš neturėčiau vilčių, pati sau prisiekiau – mokysiuosi, baigsiu mokslus ir pasieksiu tokias karjeros aukštumas, kad Aurimui su savo negabia gražuole Ieva teliks tik pavydėti...

Tęsinį skaitykite 2019 06 15 „Utenyje“

Pastangos padėti našlaičiams liko neįvertintos

Genovaitė ŠNUROVA

Angelės ir Augustino šeima gal apie porą dešimtmečių vis dar vylėsi susilaukti savo vaikų. Nepavyko. Nuleido rankas netgi tie medicinos profesoriai, kurie ilgą laiką tikėjo, kad gali įvykti stebuklas, kad nevaisingumui lyg ir nėra rimtų priežasčių. Tada šeima ir nusprendė pasiimti globoti našlaitį, nes norėjosi, jog namuose klegėtų vaikiški balsai...
Angelė norėjo į šeimą priimti ne didesnį nei penkerių metų berniuką, o Augustinui norėjosi šiek tiek didesnio. Na, tokio, kad jau meškerioti galėtų eiti kartu.
Po ilgų paieškų sutuoktiniai surado jiems patikusį berniuką. Kai pradėjo tartis dėl jo globos, paaiškėjo, kad jis turi dvynį brolį. Tokia žinia šiek tiek sujaukė šeimos planus, bet kai emocijos atvėso, buvo nutarta globoti abu – negi išskirsi dvynukus.
Vaikų adaptacija šeimoje buvo gana komplikuota. Berniukams nepatiko tai, kad jie patys ryte turi pasikloti lovas, susitvarkyti savo kambarius, susitepti sumuštinius ir t. t. Angelė kantriai mokė juos pačių paprasčiausių dalykų: pasisveikinti su kaimynais, padėkoti jiems netgi už smulkią paslaugą ar saldainį, padėti parsinešti sunkesnį krepšį.
Augustinas stengėsi sudominti juos žvejyba, sportu (namo kieme buvo įrengti krepšinio stovai), vėliau – automobilio priežiūra ir remontu, nardymu. Nepavyko.

Tęsinį skaitykite 2019 06 08 „Utenyje“

Sūnaus laimei trukdė... motinos meilė

Genovaitė ŠNUROVA

Aš irgi noriu papasakoti man gerai žinomą istoriją. Ji gal ne visai tradicinė. Juk paprastai motinos dėl savo vaikų padaro viską, kad jie būtų laimingi. O mano kaimynė elgėsi atvirkščiai...
Priešais mūsų butą gyvenanti kaimynė Ona buvo mano mamos draugė, o jos du sūnūs – mano bendraamžiai. Su jais nuo vaikystės draugavome: kartu žaidėme, į tą pačią mokyklą ėjome, viską vieni apie kitų meiles žinojome. Skirtumas buvo tik toks, kad mano mama mums nedrausdavo žaisti lauke, o jų mamos reikalavimai buvo tokie: į lauką negalima, nes berniukai gali išsitepti drabužėlius, juos gali užpulti koks nors palaidas šuo, juos gali pasigauti kokie nors niekadėjai (būtent tokį žodį ji vartodavo), gali partrenkti automobilis ir t. t.

Tęsinį skaitykite 2019 06 01 „Utenyje“

Vietoj trijų gyvenimų – apleistų namų langų kiaurymės

Genovaitė ŠNUROVA

Šalia du nedidelius mietelius jungiančio žvyrkelio yra trys nedideli kaimeliai. Juose – vos po keletą sodybų, esančių, kaip mes juokaudavome, per padorų atstumą viena nuo kitos. Tada, kai viename iš tų kaimelių ir aš gyvenau, visos trobos buvo pilnos žmonių, visose virė gyvenimas.
Visuose trijuose kaimeliuose gyveno beveik be išimties gausios šeimos, o šalia jų – po vienišių. Kiekviename kaime po vieną. Šalia mano tėvų namų gyveno linksmuolė Gražina, kitame kaime – trečią dešimtį įpusėjęs Valentinas, o trečiame – gal devyniasdešimt metų turinti Adelė. Gražina dirbo kolūkio buhaltere, Valentinas – vairuotoju, o Adele, labai ramia, malonia žilagalve moterimi, rūpinosi visi: vieni jai pieno nunešdavo, kiti braškių, daržovių ar kokį šviežiai suspaustą sūrį.
Šiandien, praėjus keletui dešimtmečių, vėl važiavau tuo žvyrkeliu. Prisipažinsiu, vos nuo kelio nenuvažiavau, besidairydama į buvusių kaimynų, kitų kaimų žmonių gyvenimus. Labai liūdna pasidarė – kaimai tušti. Nė viename jų dabar nebėra jokio žmogaus. Gali būti, kad net vasaros mėnesiais čia niekas nebeatvažiuoja...
Prie paskutiniojo kaimo namo sustojau, išjungiau automobilio variklį ir... pravirkau. Susigraudinau prisiminusi Gražinos, Valentino ir gerokai vėliau pas Adelę atsikrausčiusios Marytės gyvenimus. Visų jų likimai susipynė į vieną ir labai tragiškai baigėsi...

Tęsinį skaitykite 2019 05 25 „Utenyje“

Močiutės patarimai nepadėjo

Genovaitė ŠNUROVA

Mano tėvai nebuvo oficialiai išsiskyrę, bet kažkas tarp jų vyko negero. Aš buvau per maža, kad suprasčiau suaugusiųjų gyvenimo subtilybes. Tiesą sakant, nelabai ir stengiausi. Tuo labiau kad gyvenau pas senelius, kurie mane labai mylėjo.
Kai dabar pagalvoju apie tą laikotarpį, tai visada pati sau pakartoju, kad aš turėjau labai gražią vaikystę. Man rūpėjo tik draugės, tik žaidimai ir pievoje už kaimynų ūkio pastato besiganantis mažas arkliukas. Tiesa, močiutė mane vesdavosi ir uogauti, ir grybauti, ir daržų ravėti, bet, matydama, kad visa tai man nelabai patinka, palikdavo mane namuose su seneliu. Tada mes abu darydavome tai, kas mums labiausiai patikdavo: aš bėgdavau pas arkliuką, o senelis išsitraukdavo paslapčia nusipirktą butelį alaus (man sakydavo, kad tai alus, nors kažin ar tai buvo tiesa).
Močiutė senelio nebardavo netgi tada, kai jis padaugindavo alkoholio ir su visais drabužiais nukrisdavo skersai lovos. Vaikišku proteliu išmąsčiau, kad jis taip daro todėl, kad batų nereikėtų nusiauti...
O vakarais su močiute ragaudavome jos virtas uogienes. Kone kas vakarą vis kitokias. Pasistatome stiklainėlį, atsiriekiame po keletą riekučių minkštutėlio batono ir valgome, kartais dar ir pienu užsigerdamos. Svarbiausioji mūsų vakarinio ritualo dalis – pokalbiai. Iš tų močiutės monologų gerai atsimenu tik vieną – nebijok išgeriančio vyro, nes jis išsipagirios ir vėl bus „kaip žmogus“. Bijok tinginio ir mergininko – per juos gyvenimo neturėsi...

Tęsinys 2019 05 18

Tėvas ir patėvis

Genovaitė ŠNUROVA

Kad mano tėvai tarpusavyje nesutaria, mažas būdamas, ilgai nesupratau. Man jie abu buvo geri. Ypač tėtis. Jis pasiimdavo mane visur, kur tik pats eidavo ar važiuodavo laisvalaikiu. Iš jo išmokau taisyklingai užmesti meškerę (anksčiau kabliukas užkibdavo už kokios nors pakrantės žolės, į ežerą pasvirusios medžio šakos, o kartais netgi už mano paties ausies spenelio), irkluoti medinę valtį, išdoroti žuvį, vėliau – vairuoti motociklą, naudotis įvairiomis kompiuterinėmis programomis ir t. t.
Būdamas gal trečioje klasėje aš apie daugelį dalykų žinojau netgi daugiau už mano mokytoją. Visa tai buvo tėčio nuopelnas. Prisipažinsiu, mokykloje tarp bendraamžių jaučiausi „pasikėlęs“. Kitaip sakant, ne tik ūgiu visa galva už juos aukštesnis, bet ir žinių lygiu.
Kai baigiau keturias klases, vieną vakarą tėvai mane pasisodino, pasakydami, kad nori su manimi pasikalbėti. Tikėjausi, kad norės pasitarti, į kurią užsienio šalį važiuosime vasaros atostogų. Deja...

Tęsinys 2019 05 11

Vieta Jūsų reklamai

Decrease font size Default font size Increase font size

PARDUODUOpel Meriva“. 2005 m., 1,7 CDTI, 74 kW. TA iki 2020 m. rugsėjo 15 d. Variklio tarpinės arba galvutės defektas. Kaina 450 eurų. Tel. 8699 83088.kasyba1

Renginiai

Renginiai

Renginiai

Renginiai

next
prev

Renginiai

next
prev

Dienos anekdotas

77777Pavydus vyras savo žmonai:
    – O už milijoną dolerių tu permiegotum su, tarkim, kad ir Briusu Vilisu?
    Įpykusi žmona:
     – Permiegočiau, jei tik sugebėčiau tiek surinkti...
***
    – Sakykit, kur jūs laikote savo santaupas?
    – Mintyse...
***
    – Atidarykite, policija!
    – O tai kokio velnio jūs ten užsidarėte?

 

PARDUODU žemės sklypą Ežero gatvėje. Tel. (8-638) 76644.

 

PARDUODAMAS 5 savaičių pieninis buliukas.
    Tel. (8-699) 20933.

 

Gerbiami senjorai!
Turime Jums gerą naujieną. Kiekvieną darbo dieną nuo 10.00 iki 16.00 val. laukiame jūsų neseniai duris atvėrusiame Utenos maltiečių senjorų dienos centre, Tauragnų g. 2 (iš kiemo pusės).
Čia galėsite bendrauti, mėgautis arbata ar kava, megzti, skaityti, užsiimti rankdarbiais, dalyvauti daugelyje kitų veiklų.

 

PARDUODAMOS arba IŠNUOMOJAMOS komercinės patalpos  (46 kv. m, I aukštas) Utenos mieste. Tinka parduotuvei, paslaugoms, biurui. Tel. (8-614) 64501.

 

PARDUODAMI du žemės sklypai Antakalnio k., Vyžuonų sen. (miesto teritorijos ribose). Vienas sklypas, besiribojantis su upe, – 80 a, kitas sklypas – 2 ha. Šie sklypai prie pat Naujasodžio gyvenvietės.  
    Tel. (8-640) 32364.

 

GAMINA

* Šildymo katilus ilgo degimo, krosnis pirčiai;

* įvairių katilų pirties krosnių montavimas.

Garantija, konsultacija

Tel. 8-672 59564

 

BUTŲ REMONTAS: tapetavimas, dažymas ir kiti darbai.  Laiptinių remontas, santechnika. Krosnių remontas. Kaminų valymas, remontas. Vonių atnaujinimas.
    Tel. (8-605) 02472.

 

 

Šildomų grindų, katilinių montavimas.
Šilumos siurbliai
oras-vanduo, katilai.
Pristatome ir kokybiškai montuojame.
Tel. 8 603 18700.

 

 

 

 


 

 

Kalendorius

loader

Statistika

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas