Aktualijos

Vokelis laidotuvėms. Pagalba ar įžeidimas?

Genutė ŠNUROVA. Rugsėjo pradžioje gavau ilgoką laišką, kurio turinį papasakosiu trumpai. Moteris, pasirašiusi tik Aldonos vardu, norėjo išsiaiškinti, ar einant į šermenis vokelis mirusiojo artimiesiems normalu. Ar tai materialinė pagalba, ar įžeidimas?
Aldona papasakojo ilgą pažinties su mirusiojo šeima istoriją. Ji puikiai žinojo, kad nei velionis, nei jo vienturtė dukra materialinių lobių nebuvo susikrovę. Tiesa, velionis turėjo šiek tiek, kaip pats vadindavo, „pagrabinių“ pinigėlių, bet, ko gero, visus arba beveik visus išleido gydymuisi.
Liga nugalėjo. Vos atšventęs aštuoniasdešimtąją gyvenimo sukaktį, vyriškis mirė.
Eidama į šermenis, Aldona nusipirko tik keletą kuklių gėlyčių ir dvi žvakes. Nusipirko ir specialiai šiam reikalui skirtą vokelį. Į jį įdėjo kažkokią pinigų (konkrečios sumos nenurodė) sumą ir išėjo, irgi pasak jos, atiduoti paskutinės pagarbos geram žmogui.
Nuėjusi į šarvojimo salę, Aldona pirmiausia sukalbėjo maldelę, o jau tada ėmė dairytis velionio dukros. Tuomet šalia karsto jos nebuvo. Aldona atsisėdo greta pažįstamos moters ir pasakė, jog velionio dukrai nori įteikti vokelį su pinigėliais. Toji Aldoną sudrausmino, pasakydama, kad tokiu savo elgesiu tik įžeis mirusiojo dukrą. Cituoju: „Tuomet susigėdau, įsikišau vokelį į rankinę ir stebėjau ateinančius. Man buvo įdomu, ar kiti atėjusieji irgi atsinešė vokelius. Atrodė, kad akylai stebėjau, bet nemačiau. Taip, gėlių ir žvakių atnešė visi. Viena grupelė žmonių – didelį vainiką. Sėdėjau susigūžusi ir džiaugiausi, kad tuomet, kai aš atėjau, šarvojimo salėje nebuvo velionio dukros, o tai būčiau apsijuokusi dėl netinkamo poelgio. Gal dėl to, jog esu dar, palyginti, jauno amžiaus, laidotuvėse dalyvavau tik antrą kartą gyvenime. Kai buvau pirmą kartą, kažkaip nekreipiau dėmesio į ateinančiuosius: nežinau, ar kas atnešė ir vokelį su pinigais, ar tik gėlių. O dabar štai kaip išėjo…“ (Tęsinys 2020 09 12 laikraštyje)