Aktualijos

Vienintelė vieta Utenoje, kur galima pamatyti dirbantį bokštinį kraną

Daug metų besitęsusi dumblo džiovinimo (dabar jau ir deginimo) epopėja UAB „Utenos vandenys“ baigiasi. Nuotekų valymo įrenginių teritorijoje sukiojasi bokštinis kranas, dirba statybininkai. Kyla nauji pastatai, montuojami nauji įrengimai. Kaip vyksta valymo įrenginių rekonstrukcija ir naujų dumblo deginimo įrenginių statyba, apie tai ir apie kitus bendrovės rūpesčius Vytautas Kazela kalbasi su UAB „Utenos vandenys“ direktoriumi Gintaru Diržausku ir gamybos direktore dr. Giedre Vaboliene.

Dr. Giedrė Vabolienė.


Papasakokite, kaip vyksta dumblo džiovinimo ir deginimo įrenginių statyba ir kada galima tikėtis pabaigtuvių? Kaip keisis visas nuotekų valymo procesas?
Iki šiol nuotekų valykloje pagal technologiją dumblas apdorojamas iki nusausinimo. Iš pradžių jis yra tankinamas ir pūdomas. Pūdymo procese gaunamos dujos yra perdirbamos į elektros energiją. Vėliau dumblas sausinamas ir išsausintas kaupiamas aikštelėse. Vėliau išvežamas ūkininkų laukams tręšti.
Dabar vykdomo projekto esmė, kad procesas vyks iki galutinio produkto – pelenų. Technologija tokia: nusausintas dumblas bus džiovinamas ir deginamas, o šiluminė energija, išsiskyrusi deginant dumblą, išdžiovins jį. Dumblui džiovinti nereikės papildomos energijos. Kol kas mes būsime vienintelė įmonė Lietuvoje, dumblui sutvarkyti naudojanti tokią technologiją. Dabar Lietuvoje yra nemažai vandentvarkos įmonių, kurios džiovina dumblą, tačiau tam reikia nemažai gamtinių dujų. Tai kelia dumblo apdorojimo savikainą.
Šiuo metu yra atlikti techniniai projektai, atliktos ekspertizės, gauti statybos leidimai, dalimis vykdomi darbo projektai ir vyksta statybos. Yra pastatyta pūdymo įrenginių požeminė dalis. Tai – sudėtingas statinys, buvo daug betonavimo darbų. Dabar bus montuojama antžeminė dalis. Tankinimas, pūdymas ir sausinimas yra dabar naudojama dalis, kuri atkuriama. Jau pastatytos pūdymo talpos, biodujų valymo įrenginiai, generatoriai, kurie gamins elektros energiją, o vienas generatorius jau ir veikia.


Iki tol veikęs generatorius jau yra atidirbęs dvidešimt metų, jis dažnai gesdavo. Dabar šios problemos jau nebeliko. Dabartinis generatorius yra našesnis ir iš to paties dujų kiekio pagamina daugiau elektros energijos. Taip pat vyksta dumblo džiovinimo ir deginimo pastato bei dumblo sandėliavimo stoginės statyba, klojamos reikalingos komunikacijos, technologiniai tinklai. Kartu vykdomi automatikos, procesų valdymo darbai.
Darbai eina į priekį, bet… Dėl pandemijos tiek rangovas, tiek mes susidūrėme su tam tikrais sunkumais. Buvo viruso protrūkis – teko stabdyti darbus. Žiema pasitaikė labai šalta, todėl ir rangovas esant tokiai temperatūrai negalėjo atlikti betonavimo darbų. Buvo problemų ir dėl vokiškos įrangos tiekimo. Nors ir buvo planuota, kad objektas bus baigtas šių metų vasarą, tačiau dėl anksčiau minėtų aplinkybių darbų pabaigą teko nukelti iki kitų metų birželio mėnesio. O paskui dar metus laiko bus pranešimų apie defektus laikas, per kurį bus šalinami pastebėti trūkumai jau eksploatuojant įrenginius.
Ilgai tęsėsi rangos darbų pirkimai, bylinėjimaisi teismuose. Ar didelės netektys dėl to?
Mums buvo svarbiausia, kad atlaikytų mūsų turima technika. Dėl to tikrai buvo nerimo. Bet viskas baigėsi gerai. Žinoma, galėjo neatlaikyti generatorius, ir mes jo būtume negalėję suremontuoti, tada būtų tekę nutraukti elektros gamybą. Laimei, taip neatsitiko ir mes spėjome paleisti naują generatorių. Be to, anksčiau turėjome vieną generatorių, o dabar turėsime du. Tai leis nestabdyti elektros ir šiluminės energijos gamybos iš biodujų vieno generatoriaus gedimo atveju.
Dabar silpniausia vieta – senoji centrifuga, sausinanti dumblą. Ją taip pat turime vieną, galime guostis tuo, kad dvi naujos centrifugos jau atvežtos į mūsų sandėlius. Tad atsitikus nepataisomam gedimui statytume naują. Su pirkimus laimėjusia įmone mes turime pasirašę sutartį su fiksuota kaina. Rangovas, pasiūlydamas už šią kainą pastatyti dumblo apdorojimo įrenginius, įsivertino visas rizikas. Dėl to mes nenukentėjome. Su kokia kaina įmonė laimėjo pirkimus, už tokią ir turės atlikti darbus. Mes gal net šiek tiek ir laimėjome dėl technologijos pasirinkimo.
Tuo metu deginimo technologijos buvo labai brangios ir taikomos tik didelėse valyklose. Mažesnėse – tik džiovinimas. Niekas tada nei kalbėjo, nei galvojo apie deginimą tokio dydžio kaip Utenos valyklose. Buvo manoma, kad užteks dumblą tik išdžiovinti. Kai tokius įrenginius pasistatė dauguma Lietuvos miestų vandenvalos įmonių, paaiškėjo ir tam tikri trūkumai. Pirmiausia labai didelės eksploatavimo išlaidos. Antra – iškilo problema, kur dėti išdžiovintą dumblą. Per tą laiką atsirado monodeginimo technologijos, kai išdžiovintas dumblas vietoje deginamas, panaudojant susidariusią energiją ir taip išvengiant didelių džiovinimo eksploatavimo išlaidų. Mes pirmieji Lietuvoje pradedame naudoti šią technologiją.
O kaip bus su pelenais?
Pelenus galima atiduoti į sąvartyną. Utenos dumble nėra daug metalų. Jis priklauso antrajai arba net pirmajai grupei. Tai labai nedideli kiekiai, todėl mes tikimės, kad ir pelenai bus nekenksmingi. O jei ir susidarys šiek tiek kenksmingų pelenų, tai labai nedideli kiekiai.
Pas mus bus pastatyta pelenų kaupimo patalpa, kurios turėtų užtekti penkeriems metams. Bet į sąvartyną su pelenais neskubėsime. iš pelenų galima išgauti fosforą, kuris naudojamas gaminant trąšas. Vokietijoje yra nemažai įmonių, kurios įsisavinę šią technologiją. Taigi pelenus galima ne tik priduoti į sąvartyną kaip atliekas, bet iš to ir uždirbti. Mūsų strategija tokia: penkerius metus kaupti pelenus laukiant, kol Lietuvą pasieks ši technologija.
Dabar jau ir Mažeikių cemento gamykla pradėjo deginti išdžiovintą dumblą, ir jiems tai neblogai sekasi. Sausas dumblas transportuojamas tais pačiais cementovežiais. Šiaulių kraštas tuo naudojasi. Ir gamyklai gerai: jie uždirba šiek tiek pinigų ir dar gauna nemokamą kurą. O ir su pelenais neturi problemų, nes jie tampa cemento sudėtine dalimi. Kalbant trumpiau – yra keletas dumblo tvarkymo alternatyvų. Reikia tik atlikti paskaičiavimus ir pasirinkti mums naudingiausią.
Kaip suprantu, kitais metais Utena turės bene pažangiausius nuotekų valymo įrenginius Lietuvoje, tačiau miesto vandentiekio ir kanalizacijos tinklai statyti dar sovietiniais metais ir yra ganėtinai susidėvėję. Ar galvojama apie jų atnaujinimą?
Esamas tinklas Utenos mieste yra tikrai labai susidėvėjęs, nes nutiestas prieš 30–50 metų. Ypač prasta padėtis Ąžuolijos mikrorajone. Esant tokiai šaltai žiemai kaip ši čia buvo daug tinklo avarijų. Mes tikėjomės, kad europines lėšas galėsime naudoti ir esamų tinklų rekonstrukcijai, deja, kaip vėliau paaiškėjo, jos buvo skiriamos tik plėtrai. Rekonstruoti tinklus galime tik savo lėšomis.
Didžiausias darbas buvo Aušros gatvės tinklų atkūrimas. Kitur dirbame pagal galimybes – atnaujinti didžiulius, didelio diametro vandentiekio ir nuotekų tinklus reikia didelių investicijų. O šalinti avarijas irgi nemažai kainuoja. Tai ne tik avarijos likvidavimas, bet ir vandens nuostoliai. Tačiau mums pavyksta sėkmingai kontroliuoti vandens praradimus, kurie yra vieni mažiausių Lietuvoje.
Kalbame apie visą vandens kelią nuo gręžinių iki gyvenamųjų namų ir įmonių. Jie sudaro tik 7–8 procentus. Tokie praradimai fiksuojami ir Danijoje, kur vandens tiekimas yra aukščiausio lygmens. Didžiausi vandens praradimai yra daugiabučiuose namuose. Nuo namo skaitiklio iki vartotojo. Leidžiamos 2 procentų netektys, o visa kita yra mūsų nuostolis. Darome išvadą, kad vanduo tiesiog išlaša pro nesandarius čiaupus, klozetus ir kitus įrenginius. Tų nedidelių išlašėjimų skaitikliai net nefiksuoja.
Prastesnė padėtis su nuotekų tinklais – trasos senos ir į jas patenka nemažai gruntinio vandens. Jeigu metai lietingi, tie kiekiai yra labai dideli. Kada užeina dideli lietūs, fiksuojame didelį nuotekų padidėjimą. Taip labai apkraunami valymo įrenginiai. Lyjant kaimo valymo įrenginiai dirba maksimaliu pajėgumu.
Užsiminėte apie kaimo nuotekų valyklas bei vandentiekio ir nuotekų tinklus. Kokia padėtis Utenos rajono kaimuose ir Utenos pakraščiuose? Su kokiomis problemomis susiduriate čia?
Turime 10 mums priklausančių kaimo nuotekų valyklų. per pastaruosius penkerius metus atnaujinome beveik visas, dabar dirbama Leliūnuose, planuojami darbai Saldutiškyje. Tokiose didesnėse gyvenvietėse kaip Užpaliai, Vyžuonos, Sudeikiai, Tauragnai pasinaudota europinėmis lėšomis, o kitur darbus finansavome savo lėšomis – Pačkėnuose, Šiaudiniuose, Ąžuolijoje. Antalgę, Jasonis prijungėme prie Utenos. Tiesiant tokią trasą daugeliui žmonių buvo sudarytos sąlygos prisijungti prie centralizuotų tinklų. Buvo toks Europos Sąjungos reikalavimas – jei planuoji nutiesti tinklus iki gyventojo sklypo ribos, su žmogumi turi būti sudaryta sutartis, kad jis prisijungs prie centralizuotų tinklų per 9 mėnesius.
Ne visi tokias sutartis pasirašė, todėl iki jų tinklai nebuvo nutiesti. Per tuo metus, kol vyko statybos, daug kas pasikeitė – namai ar sklypai buvo parduoti naujiems savininkams, kurie rašo prašymus mums norėdami prisijungti. Mes turime dabar investuoti savas, o ne europines lėšas, kad galėtume padėti žmonėms. O tų lėšų nėra daug, nes užklupusi pandemija sumažino geriamojo vandens naudojimą, ypač pramonės įmonių, todėl sumažėjo ir lėšos, kurias galima skirti investicijoms bei ūkio atstatymui.
Evaldo Kazelos nuotr.