Vytautas Kazela
Nedažnas Lietuvos miestelis gali pasigirti, kad pas juos kuriamas naujas filmas. Vyžuonoms savotiškai pasisekė – neseniai bendruomenė sužinojo, kad Vyžuonos tapo 2021 metų mažąja Lietuvos kultūros sostine. Gražiai sutapo, kad šiais metais Vyžuonose filmuojamas meninis filmas „Aš ne viena“, kurio premjera Vyžuonose numatoma kitais metais.
Ramų šeštadienio rytą, kol kūrybinė grupė geria kavą, kalbinu filmo prodiuserį Neivaldą Bikelį ir scenarijaus autorę Gytautę Gineitytę.
Papasakokite plačiau apie patį filmą.
Gytautė: Tai siaubo filmas. Pasakojama istorija apie keturis jaunuolius, kurie ką tik baigė vidurinę mokyklą ir svajoja išvažiuoti studijuoti į Vilnių arba net į užsienį, tačiau yra viena sunkiai gyvenanti mergina, pati auginanti dvi mažesnes sesutes, turinti susidvejinusios asmenybės sindromą ir apie tai nieko nežinanti ir nesuprantanti. Tai pagrindinė filmo veikėja. Per ją mes stengiamės atskleisti psichologinius, emocinius išgyvenimus, kuriuos patiria toks žmogus, atėjęs iš probleminės šeimos. Ir veikėjos atskirtį nuo kitų laimingų jaunų žmonių. Veiksmas vyksta 1997 metais. Filmuojame ir laukiame – gal pravažiuos koks senas automobilis, bet jų mažai belikę. Ir eismas tada nebuvo toks intensyvus kaip dabar. Kartais tas mašinų gaudesys ima trukdyti. Filmavosi ir dvi – viena aštuonerių, kita dešimties metų – mergaitės. Su vaikais labai sunku ir įdomu dirbti. Mūsų režisierė labai moka dirbti su žmonėmis. Ji iš mergaičių išspaudė tai, ko reikėjo, – jos ne tik suvaidino, bet ir bandė improvizuoti. Patiko vienos mergaitės profesionalumas, kai ji baigus filmuoti sceną pasakė, kad ją per stipriai suspaudė. O juk galėjo vaikas viduryje filmavimo pasakyti, kad jai nepatogu ar skauda, bet ji pakentėjo, kol scena buvo nufilmuota. Viename dideliame ir tuščiame pastate labai daug filmavome, galima sakyti, kiekviename kambaryje ir netgi rūsyje, kuriame labai šalta. Čia pagrindinės veikėjos buveinė, slėptuvė, kurioje ji jaučiasi saugi.
Tęsinį skaitykite 2020 08 29 „Utenyje“
