Nėra didingesnės pareigos kaip gelbėti kitą rajono ar miesto bendruomenės žmogų. Aš dabar galvoju, kad jaunas gydytojas, duodamas Hipokrato priesaiką, gerai nė nesupranta priesaikos žodžių. Supratimas ateina vėliau, kai tu tiesiogiai susiduri su žmogaus kančia, kai visomis jėgomis bandai jį ištraukti iš mirties nasrų. „Utenis“ tęsia pokalbių ciklą su organizacijų, kurios koronaviruso epidemijos metu stojo į pirmąją fronto liniją, kad apgintų žmogų, vadovais. Bandau įsivaizduoti situaciją, kai kiekvieną dieną į darbą eini kaip į karą. O kovą su užpuoliku apsunkina dar ir tai, kad priešas yra nematomas. Paskutinis toks pasaulinis karas buvo prieš 100 metų, todėl niekas – nei ministras, nei gydytojas, nei slaugutė – neturėjo patirties. Šiandien Vytautas Kazela kalbasi su VšĮ „Utenos ligoninė“ direktoriumi Daliumi Drunga.
Pradėkime nuo to, kaip pasiruošę jūs sutikote karantino įvedimą, ar tai jums buvo netikėta?
Prasidėjus pandemijai Kinijoje atsirado didelė tikimybė, kad virusas nepaisydamas valstybių sienų eis tolyn. Jau nuo ankstesnių įvairių virusų epidemijų, kurios neišplito pasaulyje, vykdant SAM nurodymus buvo sukauptos vienkartinių chalatų, kitų apsaugos priemonių atsargos. Tiesa, tos atsargos – kambinezonų, respiratorių ir kitų priemonių, nebuvo labai didelės. Vasario pradžioje tapo aišku, kad virusas, ko gero, pasieks ir Lietuvą. Jau tada mes nusipirkome medicininių priemonių 3 mėnesiams į priekį: lašelinių, bintų, švirkštų ir kitų kasdieniam darbui būtinų priemonių ir vaistų už turimas apyvartines lėšas. Supratom, žinojom, ruošėmės, bet viduje tikėjomės, kad pandemija neateis iki Lietuvos. (Tęsinys 2020 04 15 laikraštyje)
