Rasa MILERYTĖ
Barzdaskutystė – kadaise labai populiari, bet mūsų amžiuje primiršta paslauga. Lietuvoje barzdaskutystė klestėjo XVI–XVIII a., tuo metu netgi egzistavo cechai, rengiantys šiuos amatininkus. Barzdaskutyklos garsėjo kaip vieta, kurioje laukiami tik vyrai. Pasak Lietuvos barzdaskučių, jie labai myli moteris, tačiau pas barzdaskutį savo vyrų joms geriau nelydėti. Sovietmečiu nunykusi paslauga atgimsta, o Utenoje ją įtvirtinti pasiryžo Deimantas Veščiūnas, sausio mėnesį atidarysiantis pirmąją mieste barzdaskutyklą.
Kirpti moteris buvo nuobodu
Teisę studijavęs jaunas vyras visad linko prie meno – mokykloje rašė eilėraščius, dainas, grojo elektrine gitara. Po ilgų saviieškos metų menininko genas vyrą pastūmėjo kirpėjo amato link.
„Studijuodamas teisę galvojau, kad mano gyvenime kažko trūksta, tai labai sausas mokslas. Baigęs studijas gavau pasiūlymą dirbti policijoje, bet tai nesužavėjo, – pasakojo D. Veščiūnas. – Dirbau įvairius darbus – ir statybose, ir vairuotoju. Ilgai ieškojau savęs. Yra tekę kirpti tėtį, mamą, senelį, bet tada dar negalvojau, kad ateityje iš to galėčiau užsidirbti. Mano žmona – irgi kirpėja. vieną rytą kalbėjomės, juokėmės, ji pasakė, kad nebenori dirbti šio darbo, o aš sakau: tai eisiu kirpti žmonių. Štai taip ir nuėjau. Mano giminėje nemažai menininkų – yra ir dailininkų, ir floristų, bet aš pats profesiniam kely ilgai neužčiuopiau to geno.“
Baigęs kirpėjo mokslus D. Veščiūnas dirbo plataus profilio kirpėju. Dažniausiai kirpdavo moteris, bet jam tai nebuvo įdomu. „Nežinau, kodėl man nepatiko dirbti su moterimis. Galbūt dėl emocinių dalykų, – svarstė pašnekovas. – Pas mane lankydavosi vyresnio amžiaus klientės, gal todėl su jomis buvo sunkiau. Kai pradėjau kirpti vyrus, tapo įdomiau. Man patinka, kad jie konkretūs, su jais lengvai randu bendrą kalbą. Jaučiau labai didelį norą tobulėti, pradėjau privačiai mokytis pas barzdaskučius Vilniuje, vasarą dirbau barzdaskutykloje Panevėžyje. Šis dalykas mane labai sudomino, supratau, kad noriu susitelkti ties tuo.“
Pasidomėjus, ką D. Veščiūnas norėtų veikti po dešimties metų, vyras nedvejoja: norėtų dirbti nuosavoje bazdaskutykloje Utenoje ir amato paslapčių mokyti kitus. Gebėjimas dalytis žiniomis, mokyti – jam aukščiausios meistrystės įrodymas.
Tęsinį skaitykite 2019 12 28 „Utenyje“
