Aktualijos

Tikro sūrio skonis ir neišmoktos pamokos

Vytautas Kazela

Nebėra Druskininkuose to nerūpestingo daugiakalbio šurmulio. Nebėra lenkų, baltarusių, ukrainiečių, žydų. Savaitgaliais suvažiuoja tik lietuvaičiai, rusiškai kalbantys Latvijos ir Estijos piliečiai. Skaniai pavalgyti irgi nelabai yra kur, nes dauguma kavinių priima tik užsakymus. Įnoringesni Druskininkų svečiai pavalgyti važiuoja į Merkinę. Merkinė, kadaise turėjusi ambicijų tapti kurortu, dabar tampa gurmanų susitikimo vieta. Buvo draugai nuvažiavę pavalgyti, sakė, kad brangu. Pažiūrėjau į nuotraukas ir nusprendžiau – ne man. Aš valgau ne tik akimis, bet ir burna. Meno lėkštėje man per mažai.

Tradicinis septintasis sūrių festivalis Druskininkuose vis dėlto įvyko, nors galėjo ir neįvykti. Na, gal ne festivalis, o tik festivaliukas. Lyginu su penktuoju, nes šeštajame nebuvau. Tada ir prekiautojų buvo ne tik iš Lietuvos, bet ir iš Latvijos, Ukrainos. Sūrininkų mugėje buvo galima pamatyti ir paskanauti pačių įvairiausių sūrių, pagamintų iš karvių, ožkų, avių pieno, sužinoti, kaip šie sūriai daromi, o patikusių įsigyti. Čia vyko ir profesionali sūrių degustacija bei konkursas. Sūrių žinovų ir gurmanų komisija, kurioje dalyvavo Prancūzijos, Italijos, Lenkijos bei Lietuvos atstovai, išrinko geriausius festivalio sūrius. Daugiausia pagyrimų išsakyta lietuviškiems ožkų pieno sūriams. Manau, kad tą dieną buvo parduota šimtai kilogramų lietuviško sūrio. Tiek žmonių iš visos Lietuvos susirinko! Kažko panašaus tikėjausi ir šiais metais, deja, mažumėlę teko nusivilti. Pandemija padarė savo. Sako, Lietuvoje yra apie 150 smulkiųjų pieno perdirbėjų, kurie patys augina karves, avis ir ožkas. Patys jas melžia, o pieną perdirba. Ir tik apie 30 iš jų gamina lietuviško skonio sūrius, kuriuos ne gėda ir svečiui ant stalo padėti. Tai kuo gi skiriasi fabrikinis, dailiai supjaustytas ir gražiai įpakuotas, nuo nedideliame cechelyje pagaminto.

Tęsinį skaitykite 2020 08 22 „Utenyje“