Vytautas Kazela
Šitos nuotraukos dar iš ano gyvenimo, kada nebuvome uždaryti savo savivaldybių teritorijose, kada galėjome aplankyti tėvus ir kitus artimuosius, susitikti su draugais, pasivaikščioti pažintiniais takais.
Taip jau atsitiko, kad prieš Velykas savo asmeniniuose archyvuose radau pluoštą nuotraukų iš Kadagių slėnio ir šiek tiek užrašų-įspūdžių. Ten dar yra gražių prisiminimų ir iš kitų Lietuvos vietų, kurios dabar mums nepasiekiamos. „Tu uždaryk mane, Tėvyne, savyje“, – galvoje skamba žinomos dainos žodžiai, kurių iki šiol negalėjau suprasti. Dabar suprantu, oi, kaip gerai suprantu. Kodėl noriu jums papasakoti apie Kadagių slėnį? Ribojimai, manau, greitai pasibaigs, ir pirmoji mūsų kelionė turėtų būti į Kadagių slėnį. Mūsų galvos pavargo nuo kelių mėnesių namų arešto, mūsų akys pavargo nuo to paties vaizdo pro langą, nuo iškvėpuoto namų oro dūsta ne tik mūsų plaučiai, bet ir smegenys. O kadagio, to stebuklingo augalo, mūsų kraštuose nėra. Reikėjo mėsai rūkyti – visą Skaistašilį išvaikščiojau ir neradau. Parsivežiau išsikasęs iš Dzūkijos. Dabar du prie rūkyklos auga, vienas, pasodintas į didelį vazoną prie namų durų, puikiai peržiemojo.
Tęsinį skaitykite 2021 04 10 „Utenyjje“
