Genovaitė ŠNUROVA
Garbaus amžiaus žmonės, paklausti, ar per aštuonis ar dar daugiau pragyventų dešimtmečių nors kartą sirgo depresija, atsako, kad jie ir tokio žodžio niekada negirdėjo. O juk tai karta žmonių, kurie išgyveno ir karą, ir pokarį, ir santvarkų perversmus, ir nepriteklius, ir daugybę visokiausių kitokių negandų, todėl tokia diagnozė lyg ir turėjo būti jų gyvenimo palydovė. Betgi ne. Užtat iš gerokai jaunesnių žmonių dažnai girdžiu, kad juos kankina depresija, kad jie ligoniai, kad juos į neviltį varo netgi mažmožiai, lengvai išmušantys iš pusiausvyros, kad jie saujomis geria tabletes ir kad jos nepadeda.
Senokai pažįstu uteniškę moterį, savo laiku išgyvenusią keletą išdavysčių, sunkias skyrybas, vėliau – mylimo žmogaus netektį, bet prie savęs neprisileidžiančią net minčių apie depresiją. Greičiau atvirkščiai. Gyvenimiškosios patirties į valias turinti moteris tvirtina, kad depresija – tai tik savęs gailėjimas, nuolatinė graužatis ir aimanavimas, kad neva esu pati nelaimingiausia, nemylima, niekam nereikalinga. Prie viso to prisideda nuolatinis galvojimas apie tai, kad visas pasaulis nusistatęs prieš tave, kad net kaimynai, geriausi draugai linki tik blogo. Išvada viena – savigrauža yra pati tikriausia depresijos dvynė sesuo.
Minima moteris sutiko pasikalbėti, papasakoti savo istoriją, kurią senbuviai uteniškiai, ko gero, dar prisimena, bet paprašė neminėti jos pavardės. Gerbdama pašnekovės norą, pavadinsiu ją Ramune.
