Aktualijos

Smagu matyti, kaip keičiasi ir gražėja Utena

Į „Utenio“ anketos klausimus atsako Jurgita Kisieliūtė-Norvaišienė, Inžinierė. Tekstilininkė. Gyvena Plungėje.
Turbūt mažai atsirastų prieštaraujančių tam faktui, kad žmones iš jaukių provincijos miestų ir miestelių į didmiesčius pašaukia naujų galimybių horizontai. Kas konkrečiai jus paskatino išvažiuoti iš Utenos?
Iš Utenos išvykau, baigusi 4-ąją vidurinę mokyklą. Tiesa, gimtajame mieste lankiau ir muzikos mokyklą. Į specialybės dalykus gilinausi Kauno technologijų universitete. Visada labai norėjau mokytis.
Kaip prisijaukinote naujas erdves ir susidorojote su iššūkiais, kurie turbūt neišvengiami, palikus tėvų namus?
„Ėjimas į žmones“, bendravimas, stengimasis pažinti ir suprasti naują aplinką, naujai sutiktus žmones. Nebuvo labai lengva…
Tai, kuo dabar esate, – likimo dovana, atsitiktinumas ar nuoseklus ėjimas į tikslą? Papasakokite daugiau apie save.
Ko gero, daugiau – atsitiktinumas. Besimokydama sutikau savo būsimą vyrą. Kadangi jis, baigęs mokslus, turėjo grįžti į savo gimtąjį miestą Plungę, kartu su juo į Žemaitiją atvažiavau ir aš. Čia ir gyvename jau 28-erius metus. Čia vyresnioji dukra baigė, o mažoji šiemet baigia vidurinę mokyklą. Kažkokių karjeros aukštumų nesiekiau, nes man visada svarbiausia buvo šeima.
Daug metų dirbau lininių audinių audimo technologe. Keičiantis laikui, vienų įmonių neliko, atsirado kitos… Nuo linų labai nenutolau ir dabar dirbu įmonėje, gaminančioje gražią namų tekstilę iš lino.

Tęsinį skaitykite 2021 03 03 „Utenyje“